Kodėl Sokratas nemėgo demokratijos

Kodėl Sokratas nemėgo demokratijos

Prieš kelis tūkstančius metų Senovės Graikijoje radosi naujas valdymo būdas, kurio pagrindas buvo piliečių bendruomenė. Nesiimsiu aiškinti, kas buvo tais piliečiais, svarbu tai, jog jie privalėjo būti veikliais, t.y., atlikti savo pareigą. Jam priešingas valdymas buvo monarchinis. Priminsiu, kad graikiškai tai kilę iš žodžių mono (vienas) ir archia (valdymas). Taigi, pereikime prie temos, kodėl Sokratas stebėjosi žmonių kvailumu ir demokratijos populiarumu.

Mums gali atrodyti keista, bet Atėnų demokratija reikalavo, kad  kiekvienas pilietis turėtų pareigą užimti vieną ar kitą postą, skiriamą burtu keliu. Gal tai gan keista, bet prisiminkime per rinkimus išrinktus Seimo narius. Ar jie visi moka valdyti valstybę?  Dauguma nemoka. O štai mintis, priskiriama Sokratui: „Nė vienas žmogus nesiims jokio, net ir menkiausio darbo, kurio jis nėra mokęsis, bet kiekvienas mano esąs pasirengęs imtis sunkiausio iš darbų – valdyti“.

Dabar pažvelgus į mūsų Seimą, neaišku, ar reikia mokyti P. Gražulį krikščioniškų vertybių, ar reikia R.Karbauskiui priminti teiginį – neteisk ir pats nebūsi teisiamas, ar reikia klausti V.Uspakicho apie „otkatus“? Ar reikia priminti profesoriui A.Kirkučiui, kad pažadus reikia vykdyti? Ar tikslinga užimti Seimo nario vietą, jei per kadenciją gimdai vaikus ir nesiimi rūpintis Tėvynės ateitimi. Manau, kad rasis tūkstančiai Lietuvos moterų, kurios norėtų gauti Seimo narės pašalpą vaikų priežiūrai. Nesvarbu, kad jame nebus žmogaus, kuris prižiūrės įstatymų kokybę ar biudžeto išlaidų tikslingumą, Vyriausybės veiklą ar valstybinių įmonių aferas. Lyg ir kilnus tikslas, bet kyšo savanaudiškumo ausys.

Sokratas neigiamai žiūrėjo į demokratinę santvarką ir procedūras, nes, jo nuomone,  jos neužtikrino valdymo kokybės. Negaliu pateikti jo paties nuomonės, todėl radau jo pasekėjo ir mokinio nuomonę „Valstybėje“. Jis teigia, kad sistema, kurioje politinė galia (cratos) glūdi liaudies (demos) rankose, iš tikrųjų negali užtikrinti, kad galimybę tvarkyti viešuosius reikalus gaus tie, kurie yra geriausiai pasiruošę valdyti. Vietoje to dominuos garsiausi balsai, bus priimami neprotingi, nepagrįsti sprendimai ir sudėtinga politikos arena, kuriai reikia atidaus tvarkymo ir valdymo, pavirs beprotišku cirku. Ar tai jums neprimena dabartinės situacijos Seime?

Šiuolaikinė valdymo forma gerokai skiriasi nuo senovės graikų. Visų pirma, ji netiesioginė. Žmonėms atstovauja asmenys ar organizacijos (partijos). Antra, rinkimai, deja, yra slapti ir visuotini. Niekas negali pasakyti, kodėl balsavo už P. Gražulį ar V. Uspakich, liberalus ar konservatorius. Jie gali apsikiaulinti, prisikalbėti, apsiskelbti, tačiau tik teismo nuosprendis privers juos susilaikyti. Tačiau mūsų, kaip žmonių, ypatybė yra ta, kad retas turi ilgalaikę atmintį. Dar rečiau piliečiai atsiverčia praėjusių rinkimų programas. O ten apstu organizacijų ar asmenybių pažadų, kurių jie nevykdo metų metais.

Paties Sokrato likimas (mirė teismo sprendimu) yra demokratijos ribotumo ar net ydos rodiklis. Žmogus, kuris labiausiai rūpinosi savo valstybės ateitimi, buvo nužudytas daugumos valia. Gal todėl Platonas vis dažniau sakydavo, kad valdyti turi tik mąstytojai (filosofai). Tiesa, jo sukurtas idealios valstybės modelis negalėjo  būti įgyvendintas niekur ir niekada.

Kol kas turime populiarų valdymo būdą, kurį apibūdino žymus XX a. mokslininkas (logikas ir politologas) K. R. Popperis: "Demokratija yra būdas nekruvinu keliu nuversti valdovą". (Kalbant apie valstybės valdymo formas, reikia klausti, ne kas turi valdyti (Platonas), o "kokiu būdu galime sutvarkyti politines institucijas taip, kad blogi ar nemokšiški valdovai negalėtų padaryti pernelyg daug žalos?" ("Atvira visuomenė ir jos priešai", p. 130).

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder