Kodėl visuomenė nėra patenkinta teismais

Kodėl visuomenė nėra patenkinta teismais

Pasak rašytojo ir psichologo Vytauto Čepo, priežasčių, kodėl visuomenė nėra patenkinta teismais, yra daug.

„Teismų pasitikėjimo reitingas retai perkopia 50 proc., nes sunku rasti atvejį, kad visi būtų patenkinti priimtu sprendimu. Tie, kuriuos nuteisia, mano, kad gavo per daug, nukentėjusiesiems atrodo, kad bausmės buvo skirtos per švelnios. Kaip bedarysi, čia 100 proc. rezultato nebus. Ir tai – viena pagrindinių priežasčių“, – teigė pašnekovas.

Dar viena problema, su kuria susiduria teismai, yra netinkama teisėjų kvalifikacija ir didelis krūvis.

„Teismuose, ypač – žemesnės instancijos, dažnai dirba tam tinkamai neparuošti žmonės. Jie turi teisinį išsilavinimą, tačiau nėra parengti psichologiniams emociniams išbandymams, kurie jų čia laukia.

Turėdamas kalnus bylų, teisėjas neturi laiko, o paskui – ir noro, į jas gilintis, todėl dažnai tik perverčia ir priima tinkamiausia atrodančią nutartį. Tai lemia, kad vėliau tokios nutartys būna apskundžiamos ir keliauja į kitus teismus, tad ir šie užverčiami darbais. Galiausiai dalis teisėjų nebeatlaiko įtampos ir spjovę į viską išeina“, – sistemos trūkumus įvardino buvęs Seimo narys. V.Čepas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors teismų sistema veikia, ji nėra tinkamai paruošta kokybiškų sprendimų priėmimui.

Trečioji priežastis, pasak psichologo, siejasi su antrąja. „Dirbant teismuose, ypač – su kriminalinėmis bylomis, žmogus, nuolat apsuptas nusikaltėlių ir neigiamų emocijų, pats surambėja. Jam ima atrodyti, kad pasaulis yra nykus, beprasmis, amoralus. Teko pastebėti, kad palaipsniui neformalią leksiką perima ne tik liudininkai ar advokatai, bet ir patys teisėjai.

Tai dar kartą primena, kad teisėjų darbas yra sudėtingas, reikalaujantis tinkamo pasirengimo, gerų moralinių ir etinių savybių. Teisėjams būtinos ilgesnės atostogos. Su jais reikia dirbti, mokyti psichologinio atsparumo, mokyti skirti gėrį ir blogį. O mes kalbame tik apie atlyginimus, nes esą pinigai viską išspręs. Tai lemia, kad geriausi žmonės iš teisinės sistemos pasitraukia“, – buvo įsitikinęs V.Čepas.

Atidžiau stebint teismų sistemą, galima pastebėti ir nepotizmo. Tai, pašnekovo įsitikinimu, irgi reikėtų reguliuoti įstatymais, kad tėvai ir vaikai vienu metu nedirbtų po „vienu stogu“.

„Reikėtų pripažinti ir tai, kad ne kiekvienas gali būti teisėjas. Svarbiausia čia yra moralinės ir psichinės savybės, o jos dažnai pamirštamos. „Minkšti“, ribotos pasaulėžiūros asmenys neturi būti skiriami teisėjais. Ir spręsti juos skiriant reikia ne pagal žmogaus tėvus ar senelius, o pagal šias savybes. Ir daryti tai turėtų ne politikai, o speciali, tuo užsiimanti, tarnyba, – „Vakaro žinioms“ sakė rašytojas. – Kol nebus pokyčių žmonių galvose, tol nesikeis ir pati sistema. Teismas neturėtų būti valstybėje toks svarbus, koks pasidarė. Teismai atspindi žmonių moralę – kuo ji žemesnė, kuo mes godesni, tuo daugiau bylų.“

Imitatoriai

Vidmantas Misevičius

Įrašius žodį „imitatorius“ paieškoje internetas pateiks labai įdomių versijų, bet visų jų esmė yra ta pati - objektas kuris kažką imituoja.

Stebint pastarojo dešimtmečio Lietuvos politinio ir socialinio gyvenimo peripetijas, galima nesunkiai pastebėti, kad su imitatoriais susiduriame kiekviename žingsnyje. Ypač tai tampa akivaizdu kalbant apie vienu ar kitu metu esančiuosiuos valdžioje.

Mano asmeniu įsitikinimu, absoliuti jų dauguma linkusi imituoti „aktyvią veiklą“ ir „rimtą darbą“. Vieni imituoja, kad priima visuomenei naudingus įstatymus, kiti imituoja, kad juos taiso, nors realybėje įstatymai vis tiek neveikia arba veikia netinkamai.

Vieni valdininkai imituoja, kad išduoda leidimus statyboms arba parkų steigimui, kiti - kad tų leidimų „nemato“ ar tiesiog nepaiso, nors kai kuriems, aukštas pareigas užimantiems politikams, nusprendusiems išplėsti savo valdas, net ir leidimų nereikia. Jie, imituodami, kad gerbia įstatymus, vis tiek tą ima ir pasidaro.

Nemažai vietos politikų imituoja rūpinimąsi Lietuvos miškais ir jų gyventojais, tačiau realybėje kirtimai ne tik nestabdomi, bet ir, sprendžiant iš kalbų, netgi bus didinami.

Teismai teigia, kad prieš įstatymą visi lygūs ir visi atsako vienodai, tačiau užtenka panagrinėti vieną kitą skandalingesnę bylą ar plačiai nuskambėjusio teisėjų ir verslininkų baliaus atgarsius ir atsiranda pagrindas įtarti, kad teisėsauga ir teisingumas, bent jau tam tikrais atvejais, taip pat yra imituojamas.

Tad kodėl po viso šito vis dar stebimasi, kad imitavimu užsiima ir likusi Lietuvos gyventojų dalis, kad dauguma imituojame, jog dar mylime Lietuvą ir stengiamės „vardan tos“, imituojame, kad pasitikime savo valdžia....

Tyrimų duomenimis, labiausiai gyventojai nepasitiki Seimu (71 proc.), teismais (66 proc.), Lietuvos Vyriausybe (56 proc.), komerciniais bankais (56 proc.) ir prokuratūra (50 proc.).

Sidebar placeholder