Konflikto genijus

Konflikto genijus

Vieno pirmųjų kryžiuočių Otto von Landsberg į mūsų žemes atnešta pavardė neprarado savo įtakos ir šiandien. Kaip kitaip vertinti profesoriaus Vytauto Landsbergio sutikimą ovacijomis, beveik visai universiteto salei pagarbiai (gal net pamaldžiai) stovint? Konferencija pavadintas renginys, kurio ryškiausia žvaigžde ir buvo minėtas profesorius, pradėtas Lietuvos himnu. Suprask, valstybinės reikšmės įvykis?

Renginio pradžioje tribūnoje sušmėžavęs vietinių konservatorių lyderis ("pažiba", anot šalia manęs sėdėjusios moters) be abejonės užsidirbo sau vieną kitą balsą artėjančiuose rinkimuose. Charakteringa tos partijos taktika - nepaliaujant kaltinti kitus, o patiems elgtis daug blogiau.

Konferencijoje Lietuva piešta kaip kančios ir netekčių kraštas. Kaip auka. Kaip amžiais neužgyjanti žaizda. Gerai, kad ne kaip votis. Kraštas ir kultūra neišvengiamai tapatinami su tų pačių kryžiuočių išpažinta krikščionybe, kur Senojo (žydų) ir Naujojo (krikščionių) testamentų teiginiai tebevarva mūsų protėvių krauju. Gerai būtų šitą prisiminti, kai švęsime miesto gimtadienį. Tą diena 1252 m. Livonijos vyskupas, brolių kryžiuočių padedamas, išžudė čia buvusio piliakalnio gyventojus, likusius apkrikštijo ir privertė statyti pilį. Taip abu Nemuno krantai atiteko kryžiuočiams, o Lietuvai prasidėjo šimtmečius trukusi ekonominė blokada.

Dar vertėtų prisiminti, kad pilname kryžiuočių ordino pavadinime minimas Šv. Mergelės Marijos vardas. Profesorius akivaizdžiai pratęsė savo bendrapavardžio darbą, pavadindamas Lietuvą "Marijos žeme".

Suprantama, konferencijoje apie tai nepasakyta nė žodžio. Užtat žilagalviams tremtiniams pagarbiai tylint firminiu profesoriaus stiliumi pristatyti nuostolių skaičiavimo Rusijai principai. Charakteringa ir tai, kad toks niuansų meistras, kokiu laikau V. Landsbergį, nepadarė nė mažiausios užuominos, jog galbūt esama skirtumų tarp rusų ir sovietų. Užtat paminėjo, kad kartu su lietuviais nukentėjo ir žydai.

Tas užsiciklinimas skaičiuojant netektis ir nuostolius, kad ir įvilktas į logiškus ir įtaigius argumentus, šiandien mus nuosekliai veda tų pačių praradimų keliu. Kalbu apie trečdalį prarastos lietuvių tautos, išvykusios ieškoti duonos kąsnio į svečias šalis. Negi tų žilagalvių žmonių šeimose nėra emigravusių vaikų ir anūkų? O jei yra - ar nevertėtų pamąstyti, kaip reikia tvarkytis gyvenimą savo Tėvynėje, kad į ją norėtųsi grįžti iš visų pasaulio amerikų, o ne bėgti kaip akis išdegus?

Ar turi prasmę tautos išlikimo, jos genofondo bei kultūros išsaugojimo požiūriu imti mūsų sąmonę įkaite, priverstinai versti nepaliaujamai išgyventi sovietizacijos laikus? Ar nebūtų teisingiau rūpintis ateinančiomis kartomis, jei jau kalbame apie tautą, o ne vieną jos kartą?

Ar verčiau nepaliaujamai gadintis santykius su kuo tik įmanoma ir paskui išdidžiai mokėti didžiausią kainą už dujas, ne taip labai išdidžiai praskolinant tą pačią Lietuvą finansinėms Vakarų institucijoms? Tačiau įtaigiai rezgamas konflikto pagrindimas nepaliko nė mažiausių vilčių, kad situacija gali gerėti, kol prie Lietuvos vairo bus tokio mentaliteto žmonės.

Kai klausiausi V. Landsbergio, galutinai įsitikinau, kad jo ir mano Lietuva nėra ta pati. Tikriausiai ir nebuvo, nors Sausio 13 -oji ir man yra įsimintina data. Ne todėl, kad ji įrašyta vadovėliuose, o todėl, kad tomis dienomis irgi buvau ten, kur jaučiausi turįs būti. Skirtumas gal tik tas, kad profesorius buvo pastato viduje, o aš lauke.

Profesorius moka priminti, kad ne tik duona žmogus gyvas, tad ir aš pasakysiu, naudodamasis palyginimais su maistu: jokių E! Aš už sveiką Klaipėdą be konservantų!

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder