Korupcija butų ūkyje - ne mitas, o realybė.

"Vakarų ekspresas" pradeda naują straipsnių ciklą apie procesus butų ūkyje

Prieš šešetą metų "Vakarų ekspresas" išspausdino straipsnių ciklą "Korupcija butų ūkyje: mitas ar realybė?"
Per tą laiką Klaipėdos butų ūkyje situacija iš esmės nepasikeitė. Stebėdami procesus tiek uostamiestyje, tiek visoje šalyje, šiandien galime drąsiai teigti: korupcija butų ūkyje yra realybė.
Iš pirmo žvilgsnio pilkame ir nuobodžiame ūkyje susikerta labai įvairūs interesai, čia pirmuosius savo milijonus pelnė ne vienas Lietuvos turčius.
Daugiabučių namų gyventojams, kaip ir prieš dešimtmetį, teikiamos apgailėtinos kokybės paslaugos, tų paslaugų kaštai kasmet auga, vis sunkesne privalomų mokesčių našta slėgdami nieko negalinčių pakeisti žmonių pečius.

Prieštaringi įstatymai

"Vakarų ekspresas" pradeda naują straipsnių ciklą, kuriame analizuos procesus, įvykusius per šešetą metų Klaipėdoje ir visoje šalyje.
Analizuojant susiklosčiusią situaciją, kyla aibė klausimų, o atsakymus į juos sunku surasti. Kodėl teisės aktai, reglamentuojantys veiklą, susijusią su daugiabučių namų eksploatavimu, dažnai prieštarauja vieni kitiems, kodėl juose apstu painiavos, neaiškumų, kodėl jie yra palankūs vienų ar kitų paslaugų teikėjams, o ne gyventojams, už tas paslaugas privaloma tvarka mokantiems iš savo kišenės didžiulius mokesčius?
Kodėl Klaipėdos rajono savivaldybė jau privatizavo Gargždų butų ūkio įmonę, o Klaipėdos miesto politikai delsia tai padaryti, ne konkurso tvarka atiduodami administruoti daugiabučius namus tiems, kurie jau seniai įrodė, jog nesugeba to kokybiškai daryti - senosioms butų įmonėms?
Tiesa, klaipėdiečiai gali guostis tik tuo, kad dar nenusirista iki Trakų lygio, kur dėl privačioms struktūroms palankių vietos politikų ir valdininkų veiksmų gyventojai pačiame viduržiemyje apskritai liko be šildymo ir karšto vandens.

Vietoje sprendimų - draudimai

Štai Vilniaus komunaliniame ūkyje jau bręsta permainos, seniūnijų butų įmonės, nelaukdamos Savivaldybės paraginimo, savo iniciatyva pradėjo vienytis bei ruoštis konkurencinei kovai. Jų vadovai suprato, kad seniūnijų bendrovėms pertvarkius miesto šilumos ūkį ir atsisakius vietinių katilinių, iškilo reali bankroto grėsmė.
Vilniaus miesto savivaldybė jau šį pavasarį planuoja skelbti tarptautinį teritorijų tvarkymo konkursą, o klaipėdiečiai visas problemas bando spręsti draudimais "kaupti sniegą po medžiais", žaisti kiemuose, uogauti Giruliuose.

Nėra karšto vandens tiekėjo

Kodėl Klaipėdos politikai niekaip negali apsispręsti, kas yra karšto vandens tiekėjas daugiabučių namų gyventojams, nors teisės normos nedviprasmiškai byloja, jog tai turi daryti AB "Klaipėdos energija"?
Kodėl mūsų namuose, kuriuose mums priklauso kiekviena plyta, šeimininkauja kas tik netingi, o gyventojas, norėdamas išsiaiškinti, kodėl iš čiaupo tekantis vanduo yra vos drungnas arba apskritai neteka, yra siuntinėjamas nuo ainošiaus pas keipošių, tačiau atsakymo taip ir negauna? Ir to karšto vandens, beje, dažnai taip pat...

Atsakymai - sąskaitose

Į daugiabučiams namams teikiamų paslaugų rinką vis drąsiau žengia privačios bendrovės, palaikančios abipusiai naudingus ryšius su politikais ir valdininkais.
Pamažu grimzta praeitin prisiminimai apie nelaimingus mūsų 4 centus, kas mėnesį mokėtus už kiekvieną turimo buto kvadratinį metrą ir su tuo susijusius skandalus irgi skandaliukus.
Kol kas niekas nebando viešai aiškintis, ar tie 16 centų, kuriuos vėlgi kas mėnesį paklojame už kiekvieną savo buto kvadratinį metrą, yra adekvatus mokestis už šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemų daugiabučiuose priežiūrą.
Ar Savivaldybės konkursus laimėjusios "Sobo", "Rubikon" ir kitos privačios bendrovės išties investavo į tų sistemų renovaciją tiek, kiek žadėjo, ar ši paslauga pagerėjo iš esmės? Ir kas iš to naudą gaudo? Mes žinome tik tuos atsakymus, kurie parašyti kas mėnesį gaunamose sąskaitose.

Valdžios žabangos

Kodėl nevykdomi Vyriausybės nutarimai įrengti šalto ir karšto vandens prietaisus visuose butuose, sudaryti paslaugų tiekimo sutartis su kiekvieno buto gyventojais?
Kodėl tai verčiami daryti tik vandentiekininkai, o šilumininkai, kuriems žygio maršus jau groja privačios struktūros, Seime sugeba prastumti tik jiems naudingą Šilumos ūkio įstatymą, visiškai ignoruojantį gyventojų teisę rinktis paslaugos teikėją?
Šie ir daugybė kitų klausimų lieka neatsakyti valdininkams ir politikams nuolat raginant mus burtis į gyvenamųjų namų bendrijas.
Tačiau jau įsikūrusių tokių bendrijų patirtis ir atgarsiai apie jų būtį žiniasklaidoje rodo, kad šis valstybės rodomas kelias tėra žabangos, noras atsikratyti atsakomybės už prikiaulintą ūkį.
Kita vertus, net ir išstūmusi gyventojus į bendrijas, valstybė neatsisako kištis į jų reikalus: valdininkams reikia užsitikrinti duoną bei galimybę talkinti pelno siekiantiems draugams privatininkams.
Pabandykime iš lėto žengti šiuo, iš pirmo žvilgsnio, neįdomiu pažinimo keliu ir pažvelgti į procesus mokesčių mokėtojų akimis bei atsakyti į lietuvišką klausimą: kam kas naudinga.