Kovo 11-osios mintys iš Dainavos krašto

Kovo 11-osios mintys iš Dainavos krašto

Daug metų mūsų valstybės nebuvo Pasaulio žemėlapyje, bet mes išlikome. Išlikome todėl, kad kalbėjome savo kalba, laikėmės savo papročių ir tradicijų, žinojome, kad kažkada buvome Valstybe nuo jūros iki jūros ir niekada nepamiršome, kad tarpukariu buvome nepriklausoma Lietuvos Respublika, 1940 metais okupuota ir aneksuota Tarybų Sąjungos.

Tas žinojimas ir viltis kažkada vėl būti nepriklausomiems, mus vedė per stalininius, chruščiovinius, brežnevinius laikus į 1988 metų Sąjūdį ir 1990-ųjų kovo 11-ąją, kai įvyko stebuklas ir antrą kartą per šimtmetį mes vėl tapome nepriklausomi.

Dažnai Kovo 11-ąją bandoma lyginti su 1918 m. vasario 16-ąja, būtinai prisimenant, kad tada laisvi buvome 22 metus, o štai dabar jau laisvi 24 metus. Laisvi? Tai gal vis dėlto prisiminkime 2004 m. gegužės 1-ąją, kada mes įstojome į Europos Sąjungą ir paminėkime šitos datos (šventės?) dešimties metų jubiliejų.

Paminėkime šį jubiliejų, nemeluodami sau ir neapgaudinėdami savęs, ką per tuos metus pasiekėme ir ką praradome, ir kokia tikroji mūsų buvimo Europos Sąjungoje kaina.

1989 metais buvau Kazimiero Motiekos rinkimų štabo vadovas. Tais metais Sąjūdžio kandidatai dalyvavo rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Važinėjome su būsimu Nepriklausomybės akto signataru po Dzūkiją, kalbėdamiesi su žmonėmis apie tai, kad Lietuvos žemė, oras, vandenys turi būti čia gyvenančių žmonių nuosavybė. Buvome tikri, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė, kurios nacionalinė valiuta būtų litas, kad pas mus įsivyraus demokratija, socialinis teisingumas, dominuos žmogiškosios, krikščioniškosios vertybės.

Tuo tikėjome mes, mumis tikėjo žmonės ir dėl to prieš 24 metus Lietuvos Aukščiausioji Taryba skelbė Nepriklausomybę.

Istorija niekada nesibaigia, ji nėra su paskutiniu vadovėlio puslapiu užverčiama knyga. Ji turi savybę kartotis. Mes, būdami savame laike su savo padarytais veiksmais, priimtais sprendimais ir klaidomis, esame įvykių liudininkai ir dalyviai.

Labai dažnai, žinodami seniai praėjusių laikų įvykių herojus, didvyrius, priešus ir išdavikus, nesugebame jų atskirti savo gyvenimo aplinkoje, valdžioje.

Savo valstybę išdavęs, pardavęs ar kitų apgautas ir klaidų padaręs asmuo, kad ir kokiais žodžiais bei argumentais besiteisintų, praėjus laikui, tautos istorijoje bus amžiams paženklintas Judo ženklu.

Dangus pats savaime nereiškia rojaus, kuris, kaip ir pragaras, gali prasiskleisti čia pat, atsiminimuose, tyloje ar posūkyje už kampo. Todėl mūsų buvimo Rytų Europoje ar dabarties Vakarų Europoje niekada neskirstyčiau į juodą ir baltą. Baisiausia, kad valdžioje esantys pamiršta, jog juos išrinko tam, kad tauta išliktų gyva savo Valstybėje. Kitaip – kam tie žygiai ir kapai, Pirčiupiai ir Klepočiai, emigracijos, nesugrįžimai, baltų vienybės daina, kam prūsų ir jotvingių vardas, jei visa tai po valdžios savanaudiškumo ir abejingumo ženklu.

Niekada nebuvau nei didelis eurooptimistas, nei euroskeptikas. Tada, 2004-aisiais, visuotinėje besiveržiančio į Europos Sąjungos politikos elito „opinijoje“ laikiau save eurorealistu, manančiu, kad neturime kitos išeities. Naiviai norėjau tikėti, jog Europos Sąjungoje sugebėsime būti lyderiai, kokiais buvome Tarybų Sąjungoje. Tik tada, Lietuvai švenčiant stojimą į Europos Sąjungą, pajutau, kad viduje gerai nesijaučiu, kad kažką padarėme ne taip. Gal veikė tai, kad, elitui suokiant tautai apie europines išmokas, Vokietijoje tuo metu mačiau plakatus: „Mes išmokysime Rytų Europą taupyti!“.


Gintaro Beresnevičiaus „Imperijos daryme“, vėliau Egidijaus Vareikio „Dinozaurėjančioje Europoje“, knygose, kuriose buvo kviečiama žiūrėti į Vakarus kaip į iššūkį, tarp eilučių perskaičiau nerimo nuojautą ir abejones, ar galime atsilaikyti prieš su globalizacija mums nešamas „vertybes“.

Jeigu tada man kas būtų pasakęs, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas turės aiškinti, jog šeima yra vyro ir moters sudaryta santuoka, būčiau kvatojęsis. Dabar, žiūrint į gėjų ir lesbiečių paradus Vilniuje, juokas neima.

Jeigu tada kas būtų pasakęs, kad Vasario 16-ąją Kaune ar Kovo 11-ąją Vilniuje Lietuvos Nepriklausomybę patriotinėmis eitynėmis švenčiantį jaunimą apsupę seks sustiprintos policijos pajėgos, filmuos specialiosios tarnybos, būčiau pamanęs, kad žmogus „padaugino“. Na, maišo laiką su 1972 metų jaunimo protestais sovietmečio Kaune po R. Kalantos susideginimo...

Tada 2004-ųjų pradžioje mes dar buvome nepriklausomi „de jure“ ir „de facto“. O dabar „de jure“ už mus jau viską sprendžia antrąja Maskva tapęs Briuselis.

Lietuvoje jau buvo spėjęs šaknis įleisti Laisvosios rinkos institutas, kurio liberalios idėjos kaip nuodingo augalo sėklos jau ėdė mūsų protus.

Atsimenate? Jei čia būtų privati nuosavybė, jei ši gamykla, šis ūkis turėtų privatų savininką – tai klestėtų, tai augtų mūsų Lietuvos ekonomika, žemės ūkis! Visi pirmyn į privatizaciją!

Išsiporceliavome viską, ką geriausio turėjome.

Savo bibliotekoje turiu tarpukario Lietuvoje išleistas knygas: „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis“, „Lietuva 1918–1938“. Skaitai ir neatsistebi, kiek per tą laiką atidaryta mokyklų, kiek pasiekta meno, kultūros, pramonės ir žemės ūkio srityse. Jei tokias knygas išleistume dabar, sakykim „Lietuva 1990–2010“, skaitytum ir neatsistebėtum, kiek uždarėme mokyklų, bibliotekų, kaip nustekenome savo žemės ūkį, ekonomiką. Ir pasakyk po to, kad čia – ne „durnių laivas“.

Kai Seime kolegos pradeda duoti pastabas: „Baik varyti ant Europos Sąjungos...“, atsakau, kad ne apie juos, o apie mūsų naivumą ir nesugebėjimą gyventi kalbu. Kalbu apie mūsų žiūrėjimą Europos galingiesiems į dantis, apie Amerikos kalbėjimą lietuvių lūpomis tarptautiniuose forumuose, apie mūsų „antausius“ Rusijai už save ir už Vakarus ir mažiausią besirūpinimą savo valstybės interesais.

Vergo kompleksas. Prisimenu kažkada skaityto eilėraščio posmelį:

„Valdovo nebijok – bijok jo vergo,

Pripratinto prie atkišto dubens,

Kuris pajutęs, kad jo ponas serga,

Kitam valdovui uodegą vizgens.“

Taigi čia apie mus – lietuvius, o tiksliau apie mūsų valdžią, už „atkištą dubenį“ pasiruošusią vizgenti uodegą, ir nesvarbu – „Rytams“ ar „Vakarams“, kad tik ne „Lietuvos vaikams“.

Kalbėdavome, kad valdžios elitas visada išduoda savo tautą. Palikę savo Valstybę, kažkada į Vakarus nutekėjo Sapiegos, Radvilos, Oginskiai. Dabartinis elitas taip pat išduoda tautą, tik tie įvairūs kubiliai, grybauskaitės lieka valdyti čia, priversdami emigruoti tuos, ant kurių laikosi Valstybė. Bet juk mes – didvyrių žemė! Tai ko tylime, vyrai, kai iš mūsų atima ir parduoda žemę, kai mūsų valstybės simbolį litą keičia į eurą?

Referendume pasakykime „Ne“ Lietuvos žemės pardavimui, pasakykime „Ne“ euro įvedimui. Dėl lito premjeras A. Butkevičius žadėjo net atsistatydinti! Dieve mano, tai ką, nuo to tvanas Lietuvoje prasidės? Bet kokiu atveju, mes, Lietuva, išliksime kaip Valstybė „de facto“.


Mums jau seniai laikas išsigydyti tautos nepilnavertiškumo kompleksą, nuo kurio kenčiame, gyvendami savo Valstybėje, manydami, kad be kitų pagalbos Lietuvoje nesusitvarkysime. Juk anksčiau tokie nebuvome.

2007 metais kartu su Valstybinės premijos laureatu Arvydu Každailiu ir šviesios atminties varėniškiu istoriku Vidu Abromaičiu dirbome, norėdami sukurti istorinį-meninį Dzūkijos (Dainavos) krašto žemėlapį, panašų į tokį, kurį jau turėjo Žemaitija. Kai žemėlapis buvo baigtas, pirmiausia nunešėme jį parodyti Lietuvos istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui. Tame žemėlapyje, be dabartinės Dzūkijos teritorijos, buvo įtrauktos dalis Lenkijos ir Baltarusijos teritorijos.

Ilgokai tyliai žiūrėjęs į žemėlapį, A. Nikžentaitis tarė: „Esu apstulbęs nuo to, ką pamačiau. Aš niekad to nebuvau pastebėjęs. Jei šiek tiek pakoreguoti teritoriją, tai jūsų Dzūkija – Karaliaus Mindaugo Lietuva. Tai mūsų valstybingumo šaknys!“. Dainavos teritoriją simboliškai rėminantis Vilniaus-Lydos-Gardino trikampis visada buvo ta vieta, kur būdavo mobilizuojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės branduolys.

2003 metais, kai A. Každailis kūrė Dzūkijos herbą, ne kartą teko dalyvauti heraldikos komisijos posėdžiuose, diskutuoti apie tai su draugais ir kolegomis Seime.

Nepriklausomybės akto signataras Nikolajus Medvedevas vienareikšmiškai aiškino, kad čia turėtų būti karys: „Jūs, dzūkai, – jotvingių palikuonys, o jotvingiai – Lietuvos spartiečiai. Jiems mūšyje trauktis buvo nevalia. Pamatę savo žemėje priešą, jotvingiai jį privalėjo pulti, nežiūrėdami jėgų persvaros“.

Apie karinius simbolius Dzūkijos herbe, tiksliau apie jų būtinumą, ne kartą tada užsiminė ir Nepriklausomybės akto signataras, garsios Dzūkijos dainininkės Veronikos Janulevičiūtės-Pavilionienės vyras Algimantas Pavilionis: „Vytautas Didysis savo kariuomenę rinkdavosi Dainavos krašte. Ši jį lydėdavo į karus su kryžiuočių Ordinu, su rusėnais, o jei reikėdavo, būtent šie kariai malšindavo sukilimus Žemaitijoje“.

Taip pamažu gimė dabartinis Dzūkijos herbas – su kariu ir į abi puses atsisukusiomis saugančiomis savo kraštą budriomis lūšimis. Lotyniškas užrašas, prisimenant jotvingių drąsą ir dzūkų mokėjimą gyventi skurdžiame krašte, skelbia: „Iš naujos tautos – darbštūs žmonės“.

Gintaras Beresnevičius kažkada rašė: „Jie – dzūkai, o dzūku būti leidžia būti tik Dievai“.

Prie Varėnos savivaldybės stovi valkininkiečio skulptoriaus Nerijaus Kavaliausko skulptūra, vaizduojanti grybautoją. Puikus Nerijaus darbas, kurį varėniškiai pakrikštijo „Antanuku“, pretenduoja tapti Varėnos simboliu. Bet man visada dėl to kažkiek liūdna – ir vėl „jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“...

Na ir pasakyk po to, kad karių tauta, pasirinkusi simboliu grybauti išėjusį berniūkštį, ne pati save žemina ir niekina. O juk tik to Vakarams ir reikia...

Raktažodžiai
Sidebar placeholder