Kai “Respublika” pirmadienį išspausdino stulbinantį minčių gelme ir prognozių atvirumu pokalbį su profesoriumi Romu Lazutka, į redakciją paskambino ne vienas profesorius ir ne vienas akademikas.
Tad pasitaikė reta šiais laikais proga išgirsti, ką apie dabartinę Lietuvą mano akademinės visuomenės žiedas. Juk kartu su rašytojais, poetais, žurnalistais ir visuomenės veikėjais jie sudaro tuos penkis procentus kritinės masės, nuo kurios priklauso nemaža dalimi, o kartais ir visiškai mūsų su jumis nuomonė svarbiausiais dabarties klausimais.
Sutikite, kad dabar kaip niekada tai svarbu, nes visuomenę lyg šimtatonis presas slegia streso būsena. Esant tokiai atmosferai interviu su R.Lazutka, teikiantis peno apmąstymams apie šalies ekonomikoje ir visuomeninėje sanklodoje vykstančius procesus, atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Matyt, kitaip ir būti negalėjo - dabartinėje situacijoje kiekvienam šalies piliečiui reikia ramiai, analitiškai, be emocijų pažvelgti į mūsų padėtį ir pagalvoti, kokią turime išeitį?
Blaivi mintis ir atvirumas dabar ypač svarbūs, nes vien susierzinimą kelia tuščios diskusijos įvairaus kalibro televizijos laidose, kuriose, vaikantis pigaus populiarumo, tituluotų patarėjų ir analitikų klausiama, ką reikėtų daryti, kad nesijaustume važiuojantys dviračiu be balnelio, kuris kažkodėl labai patinka... premjerui. Kad eterio laikas naudojamas tuščiai, puikiai parodė žiūrovas, paskambinęs į vieną tokių laidų ir vedėjui bei jo oponentui prieinama forma paaiškinęs, kad šalyje visiems viskas jau seniai aišku, kad nei dabartinė valdančioji koalicija, nei premjeras asmeniškai jokių problemų neišspręs, nes paprasčiausiai neturi nei sprendimo vizijos, nei ypatingo noro tai daryti. Jie sprendžia tik savo problemas, t.y. kaip užsidirbti padorias sumas ateičiai, baigti statyti namus ir užsitikrinti nors šiokią tokią viltį atsidurti tarp išrinktųjų į kitos kadencijos Seimą. Jei rinkimai vyktų dabar, manau, rinkėjų pasitikėjimą pelnytų nedaugelis seimūnų. Beje, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės.
Kad tautos tarnai, iš kurių laukiama aktyvių ir realiai patriotiškų žingsnių, užsiėmę asmeninėmis problemomis, rodo faktas, jog ir pats premjeras, prisidengęs sūnaus vardu, skuba baigti namo statybą. Šiais visuotinio egoizmo, kurį vienas rašytojas draugų ratelyje pavadino puota maro metu, laikais visi antikriziniai planai - tik imitacija veiklos, kuri turėtų realiai padėti pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams.
Nors valdžiai tai gali pasirodyti erezija, tačiau profesorius R.Lazutka priminė svarbiausią dalyką, kad būtent pažeidžiamiausi visuomenės sluoksniai sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Tad pirmiausia reikėtų remti ir skatinti būtent tuos sluoksnius sudarančius piliečius, tuo tarpu visa našta užkraunama būtent ant jų pečių. Sunku patikėti, kad Vyriausybėje nėra nė vieno premjero patarėjo, o Finansų ministerijoje - nors vieno darbuotojo, turinčio ekonominį išsilavinimą, kuris galėtų paaiškinti, kad su sunkmečiu įmanoma susidoroti tik tuo atveju, jei leisime piliečiams laisvai dirbti ir neapkrausime jų nepagrįstais mokesčiais. Deja, Lietuvoje valdžios žmonės ir valstybės tarnautojai elgiasi dažniausiai absoliučiai atvirkščiai.
Tokia pozicija beveik tapati cinizmui, nors ir pridengta figos lapeliu, kuris vadinamas rūpinimusi visuomenės interesais. Koks yra tas rūpinimasis, jau supranta net kiemsargiai, nes skaičiai - iškalbingiausi argumentai. O jie rodo, kad praėjusią savaitę beveik 300 tūkst. bedarbių teko pretenduoti į... 900 darbo vietų. Ši statistika atskleidžia viena: kad ir kiek valdžia kalbėtų, jog dugnas pasiektas, tačiau nieko nedaroma, kad būtų kuriamos darbo vietos. Na, o tai savo ruožtu reiškia, kad verslas traukiasi iš šalies į palankesnes teritorijas.
Sustabdyti tokį procesą labai sunku, o susigrąžinti investicijas - dar sunkiau. Kartais neįmanoma. Lieka tik vienas kelias, vedantis į galutinę aklavietę - mokesčių didinimas. Liūdniausia, kad jų mokėtojų lieka vis mažiau, o visai netolimoje ateityje gali sumažėti iki katastrofiško skaičiaus. Todėl pašėlusiai svarbu, kad šalies visuomenė pagaliau susiprastų ir susivienytų dėl vieno tikslo. Jei artimiausiu metu prie šalies vairo nestos kvalifikuoti viešojo administravimo specialistai, mūsų laukia skurdas.
Laikas būtų aiškiai suvokti, kad valdžios bejėgiškumą įžvelgiantys šviesuoliai tylėti jau nebegali, o jų vieši pareiškimai geriau už bet kokią brangiai mokamą agitaciją atveria žmonėms akis. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną kritinė masė auga. Vadinasi, bręsta permainos. Juk dabar teigiamas žingsnis būtų net premjerų kaita, apie kurią jau atvirai diskutuojama Seimo koridoriuose. Dabartinė Seimo pirmininkė tikrai būtų geresnė šalies administratorė nei dabartinis premjeras, susirgęs sunkia kurtumo forma. Net ir didžiausi dabartinės valdančiosios koalicijos šalininkai mato, kad niekas nebenori su ja bendradarbiauti, be to, ir patys nori permainų.
Viktoras ARMALIS, “Respublika”
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą