Šią savaitę, Teisėjų garbės teismui dėl viešų pasisakymų apie kolegas pasiūlius atleisti iš pareigų Kauno apygardos teismo teisėją Neringą Venckienę, Dalia Grybauskaitė pavedė vadinamojoje "pedofilijos byloje" išgarsėjusios pareigūnės (išgarsėjimą lėmė visiškai su jos pareigomis nesusijusios aplinkybės, atvirkščiai – iki "pedofilijos bylos" apie tokią teisėją vargu ar bent dešimtadalis Lietuvos žmonių buvo girdėję) klausimą Garbės teismui svarstyti iš naujo.
2009 m. spalio mėn. po Kaune įvykdyto teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymų, o jų pagrindiniu įtariamuoju tapo N. Venckienės brolis Drąsius Kedys, teisėja nužudytuosius ir keletą kitų asmenų apkaltino priklausius "pedofilų klanui", kurio nariai prievartavę jos dukterėčią. N. Venckienė kėlė ieškinius dėl dukterėčios globos teisių, teikė 2 mln. Lt civilinį ieškinį valstybei, dėl kurios institucijų kaltės viešumoje pasirodė informacija buvusi jos asmeniniame kompiuteryje. O Panevėžio apygardos teismui priėmus jai nepalankų sprendimą, savo kolegas viešai išvadino "korumpuotais kyšininkais, dengiančiais iškrypėlių klaną".
Prezidentės požiūriu, pirmąsyk Teisėjų garbės teismo istorijoje priimta išskirtinė rekomendacija dėl N. Venckienės atleidimo iš darbo, neįtikino todėl, kad, esą, anksčiau būta atvejų, kada už daug didesnius teisėjų prasižengimus ji niekada nebuvo pritaikyta. Vilniaus universiteto teisės fakulteto dekanas prof. Vytautas Nekrošius netrukus žinių agentūrai BNS pareiškė, "kad šitoje vietoje prezidentė tiesiog nusileido visiškam populizmui ir niekam daugiau".
Dėl nuolaidų populizmui nebūčiau toks tikras. Juo labiau, norom ar netyčiom, griežčiausią savo verdiktą Teisėjų garbės teismas paskelbė dėl vienos teisėjos nepagarbių komentarų kitų teisėjų adresu. Viena vertus, dėl to gali kilti įtarimų, kad verdiktas buvo labiau grįstas solidarumo su įžeistais kolegomis, o ne teisingumo principu. Kita vertus, teismai Lietuvoje pagal Konstituciją yra savarankiška valdžios institucija, todėl viešos šalies vadovės abejonės teismų savitvarkos institucijų sprendimų pagrįstumu yra labai slidus kelias. Gal net į konstitucinį konfliktą (o ką, jeigu Teisėjų garbės teismas darsyk patvirtins savo ankstesnį verdiktą?).
Dar viena abejonė: nesutikdama su Teisėjų garbės teismo pozicija Prezidentė remiasi ligi šiol žinomais šios institucijos priimtais precedentais. Tačiau Teisėjų garbės teismas nėra ta struktūra, į kurią skiriami teisėjai iki gyvos galvos – paskutinįsyk jo sudėtis pasikeitė gal prieš porą metų. Pripažįstant pamatinį teismų savitvarkos principą (kad ir kas jį koneveiktų paskutiniais žodžiais), reikalauti iš skirtingos sudėties Teisėjų garbės teismo vienodos sprendimų praktikos – kaip čia pasakius... Švelniai tariant, tatai nei politikų (o D. Grybauskaitė – kaip tik iš jų) kompetencija, nei jų reikalas.
Abejodama Teisėjų garbės teismo nuomone, Prezidentė nurodo, kad "griežčiausios nuobaudos pirmiausia turi būti taikomos aplaidžiai dirbantiems, girtaujantiems, kyšininkaujantiems, sukčiaujantiems, žalą žmonėms ir valstybei darantiems ir dangstantiems prasižengusius kolegas teisėjams". Tačiau mažiausiai dėl trejopų priežasčių neišvengiamai rastųsi tokio požiūrio kritikų.
Vieni sakys, kad taikyti tarnybines sankcijas teisėjams galbūt derėtų prisiminus fundamentalesnę įstatymų nuostatą, kad teisėju šioje šalyje gali būti tik nepriekaištingos reputacijos pilietis, todėl nesvarbu – latrai, keikūnai, paleistuviai, kyšininkai ar paskutiniais žodžiais klojantys bendrapiliečius – turėtų eiti lauk iš sistemos šunims šėko pjauti, nes teisėjo pareigos pirmiausia yra savanoriškai pasirinkta garbinga misija (už kurią visuomenė, beje, dosniai apmoka), o ne vergiška, iš šalies primesta dalia.
Antri įsiklausys į Prezidentės vartojamą nuorodą "pirmiausia", tad klaus – o kas tada "antriausia" ar "devinčiausia".
Todėl treti primins, kad visų šių normų turinys labai priklauso nuo asmeninio kiekvieno žmogaus išsiauklėjimo, moralės bei vidinės pasaulėžiūros, pabrėždami, kad geriausia jų vertinimą perleisti teisėjams, kitaip tariant – jų savitvarkai. Nes kokiam nors violetiniais marškinėliais vilkinčiam žmogui gali atrodyti, kad N. Venckienė Marijos žemėje yra dieviškasis teisėjo misijos įsikūnijimas. O, tarkime, aš nė už ką nenorėčiau, kad teisme man rūpimą bylą nagrinėtų toks mantija vilkintis personažas, kaip N. Venckienė, kuriai nejaučiu nei pagarbos ir jos reputaciją prilyginu nuliui.
Per porą mėnesių priimdama du didelį visuomenės rezonansą turėjusius sprendimus prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė peno tam tikriems palyginimams, ieškant šalies prezidentės pozicijos logikos. Prieš kurį laiką Prezidentė, pareiškusi nepasitikėjimą ūkio ministru Dainiumi Kreiviu, iš esmės iniciavo jo atsistatydinimą ir galų gale padėjo parašą po dekretu dėl ministro atleidimo. D. Grybauskaitei prieš Teisėjų garbės teismą faktiškai užsistojus prieštaringąją teisėją N. Venckienę, kyla keistokų klausimų. Kam turi būti taikomi aukštesni moralės ir elgesio standartai: politikams ar teisėjams? Arba, kuris iš dviejų – D. Kreivys ar N. Venckienė – darė ar tebedaro didesnę žalą valstybei? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus yra ne tokie primityvūs, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą