Kuris kurį "permes"?

Požiūris

"Įsikibimas į principus yra blogos politikos pavyzdys"

Justinas KAROSAS,
Seimo narys, socialdemokratas. Iš interviu radijui 2004 m. lapkričio 2 d.

Ši vieno iš socialdemokratų išsakyta mintis geriau ne bet kuris kitas pavyzdys paaiškina socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos politinių vedybų su Darbo partija, kurią jie patys dar rinkimų naktį vadino populistine, priežastis.

Justinas Karosas nėra itin viešas asmuo politikoje, tad derėtų priminti, jog dar 1992-aisiais, prieš patekdamas į Seimą tuometinės LDDP gretose, jis dėstytojavo Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje, o kolegų bičiuliškai buvo pravardžiuojamas "protingu marksistu". Kalbama, kad prieš 12 metų J. Karosas vos per plauką netapo Seimo pirmininku vietoje Česlovo Juršėno. Taigi lyg ir būtų ne šiaip koks perėjūnas ar komunistinių laikų išsiilgęs veikėjas, o mažų mažiausiai apsišvietęs žmogus.

Šis ekskursas - ne šiaip sau. Reikalas tas, kad bet kuris politologijos pradžiamokslį įpusėjęs ir bent jau ties akademinio pažangumo riba balansuojantis studentas net nemirksėdamas išpoškins, kad politiku save gali vadinti tik toks žmogus, kuris išpažįsta tam tikras vertybes ir laikosi tam tikrų principų. Tai yra minimali riba, kurią peržengus politika tampa politikavimu, o politikai - politikieriais.

Taigi, jeigu kiekviena patogia proga į principus numoti ranka yra pasiryžę net socialdemokratų proto bokštai, darosi išties labai liūdna. Nesvarbu, kad dėl to paaiškinti bloko Algirdas Brazauskas - Artūras Paulauskas - Viktoras Uspaskichas sudarymo priežastis darosi nebe taip sudėtinga.

Šiandien lieka tik keletas pusiau retorinių klausimų, apie kuriuos vis dėlto būtų neprošal pagalvoti.

Prieš pat antrąjį rinkimų turą socialdemokratai garsiai paskelbė, jog nekalbės apie jokias koalicijas su tais, kurie mėgins ginčyti A. Brazausko teisę į premjero portfelį, A. Paulausko - į erdvų Seimo pirmininko kabinetą, o visos koalicijos pretenzijas į dar septynis ministrų postus (šį pareiškimą verta visada prisiminti tuomet, kai politikai pradeda aiškintis, kam derybose svarbiausi buvo postai).

V. Uspaskichas su šiomis sąlygomis nuolankiai sutiko ir dabar savo nuolankumą šypsodamasis aiškina "valstybišku požiūriu".

Švelniai tariant, ne pačią mažiausią reikšmę tokiam nuolankumui turėjo A. Brazausko asmuo ir darbiečių lyderio atvirai jam demonstruojama pagarba. Tačiau ministrui pirmininkui - jau 72-eji. Ar Darbo partijos lyderis išliks nuolankus ir tokiu atveju, jeigu premjerą, neduokdie, suries liga ar dar kas nors? Ypač, jeigu kalbos apie vicepremjero pareigybės sukūrimą materializuosis...

Naujosios valdančiosios koalicijos ateitį buriant iš kavos tirščių, galima prisiminti ir tai, kad V. Uspaskichas iš tiesų niekada nebuvo opozicijoje. Prieš ketverius metus tapęs Socialliberalų frakcijos nariu jis ėjo Seimo Ekonomikos komiteto šefo pareigas - turėjo postą, į kurį dantimis įsikabintų net šiuo metu labai įsižeidusią damą vaidinanti "valstietė" Kazimiera Prunskienė. Juk tai postas, kuriame dirbant buvo galima ir pensijas, ir algas, ir socialines išmokas padidinti.

Kodėl dabartinis Darbo partijos lyderis į tokias kiekvienam politikui palankias sąlygas spjovė, - žino tik jis pats. Tačiau ar nebus taip, kad kitai Seimo kadencijai artėjant prie pabaigos, V. Uspaskichas vėl spjaus į koaliciją ar dar ką nors, o tautai ims verkti, koks jis buvo geras, kaip socdemams nusileido, "valstybiškai" mąstė, o šie neleidę jam nei pensijų, nei algų padidinti ir apskritai vos ne grotuotame narve - nesvarbu, kad prie valdžios - laikę...

Kruvinomis ašaromis Lietuvos rinkėjai greičiausiai vėl patikėtų. Koks tada Brisiaus galas lauktų per bortą permestų garsiųjų socialdemokratų "šachmatininkų", kurie, sugebėję su 31 Seimo mandatu kišenėje išlaikyti įtakingiausias pozicijas, kol kas dar arogantiškai iš padebesų stebi politinio turgaus aikštę?

Tuomet socdemams ir soclibams (jeigu pastarieji apskritai išliks per ateinančius ketverius metus) nei karosas, nei jokia kita žuvis dėl gamtos padovanoto nebylumo jau nebesugebės paaiškinti, kad politikoje be principų iš tiesų nėra ką veikti.

Rytas STASELIS