Yra tokia žuvis lipčius, kuri nuo pat gimimo prisisiurbia prie ryklio odos ir naudojasi didžiojo kaimyno kūnu ne tik kaip nemokamu transportu neaprėpiamuose vandenynuose, bet ir kaip maisto tiekėju: kai plėšrūnas sudrasko kokį nabagą savo pietums, tas parazitas trumpam atšoka ir gaudo trupinius.
Pasisotinęs vėl įsisiurbia į savo geradarį ir ratas sukasi iš naujo – tokia yra žuvies lipčiaus rutina. Rykliui tas tinginys tikriausiai sukelia nedaug nepatogumų, tad jis į mažąjį kaimyną nekreipia dėmesio – negi dėl tokio menkniekio nustosi plaukti ir maitintis?
Bet ne apie tokius gyvūnus aš čia, o apie žmones – žemės gyventojus, kurie iš kitų išsiskiria gebėjimu susitarti ir tokiu būdu siekti visuotinės laimės bendruomenėse. Kompromisas yra vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuos žmogus gali pasiekti, be to, jis gali atnešti milžiniškos ekonominės naudos ir taupo žmonių pinigus.
Ir šį faktą paprasta pagrįsti ne sudėtinga ekonomine formule, o pavyzdžiu iš vieno daugiabučio Klaipėdoje.
To daugiabučio laiptinėje ilgai buvo tamsu, vakarais, o žiemą – ir rytais – gyventojams kilo reali grėsmė nusisukti sprandą, mat vienintelis šviesos jungiklis pirmajame aukšte prieš naktį buvo išjungiamas taupant elektros energiją.
Galite tik įsivaizduoti, kaip ankstų žiemos rytą viršutinių aukštų gyventojai pasiekdavo išėjimą laukan, kaip jautėsi į mokyklas išsiruošę vaikai. Labai simboliška – pakeliui mokslo šviesos link aklinos tamsos ruožas yra pirmoji kliūtis. Gerai, kad XXI amžius ir kiekvienas turi išmanųjį telefoną, kuriame įdiegtas arba per minutę galima įsidiegti žibintuvėlį.
Tačiau XXI amžiuje yra ir kiti sprendimai: pavyzdžiui, automatiškai įsijungiantys šviestuvai su judesio jutikliais, kurie yra ne tik patogūs, bet ir taupo bendrą elektros energiją.
Taigi, tokioje nepatogioje padėtyje atsidūrę tamsiosios laiptinės gyventojai galėjo rinktis: toliau gyventi tamsoje, prašyti namo administratoriaus įrengti tuos šiuolaikiškus šviestuvus (administratorius už tai prašė 500-600 eurų) arba susitarti ir samdyti rangovą, kuris tuos pačius darbus atliks pigiau (žinote už kiek? Už 127 eurus, po velnių!!!). Tereikia bendro sutarimo.
Ilgus metus didžioji laiptinės dauguma gesindavo bet kokią iniciatyvą tvarkytis mat buvo įsitikinę, kad už juos kažkas privalo apsitvarkyti, o norintiesiems šviesos ir švaros neliko nieko kito kaip prisitaikyti prie tamsos ir vaikščioti apgraibomis įsikibus turėklų.
Tačiau permainos buvo neišvengiamos, savo darbą atliko ir gamta, dėl natūralios kaitos laiptinėje keitėsi ne tik žmonės, bet ir požiūris.
Vis dėlto likę tamsos šalininkai vis dar atlieka savo juodą darbą ir tai jaučia visi.
Kaip?
Laiptinėje yra 15 butų, tad pasirinkus administratorių kiekvienam namų ūkiui tektų pakloti mažiausiai po 33 eurus, iš nesutinkančiųjų mokėti ši suma būtų išieškota įstatymų numatyta tvarka.
Antruoju atveju butui tenkanti išlaidų dalis – 8,46 euro. Jaučiate skirtumą? Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu sutinka visų be išimties butų šeimininkai. Deja, šimtaprocentinis susitarimas tokio dydžio laiptinėje yra retas reiškinys net ir siekiant kilniausio tikslo: visada atsiras bent vienas, kuris nepritars, o kiekvienas nesutikęs reiškia proporcingai augančią dalį kaimynui.
Ir šįkart stebuklas neįvyko, paskelbus laiptinėje apie iniciatyvą tik kiek daugiau nei pusė gyventojų sutiko prisidėti, o padalijus bendrą išlaidų sumą butui teko 15 eurų. Vis tiek perpus mažiau nei administratoriui, o rezultatas tai tas pats.
Deja, net ir toks pavyzdys bei argumentas, kad kalbantis tarpusavyje problemas galima spręsti pigiau ir efektyviau, neįtikina dar gana didelės dalies kaimynų prisidėti siekiant bendro tikslo link.
Ir galiu užtikrinti, kad tai ne vienintelis atvejis Klaipėdoje, kai daugiabučių gyventojai nutarė veikti nepaisant iniciatyvai nepritariančių kaimynų, projektų sąmatose juos įrašydami skiltyje „nuostoliai“. Net ir padengiant juos, išlaidos vis tiek yra mažesnės, nei pasiūlytosios namo prižiūrėtojo.
Tie „nuostoliai“, žinoma, jaučia pagerėjusią gyvenimo kokybę, bet greičiau savo noru nusiris nuo laiptų nei pripažins, kad permainos buvo reikalingos.
Žinoma, tai gali būti ydinga praktika, mat tie nemokantys matys gerąsias permainas laiptinėje suvokdami, jog jos vyksta bet kokiu atveju – prisideda jie ar ne. Jie ir toliau manys, kad viskas nukrenta „iš viršaus“, kad ne jų pareiga rūpintis savo aplinka ir gerove, kad viskas – įskaitant ir šviesą tamsioje laiptinėje, kainuoja.
Yra tikimybė, kad tokio gyvenimo būdo jie mokys savo vaikus, o šie užaugs manydami lygiai taip pat ir kaltins kažką, kad gyvena tamsoje.
Daugiabučiuose gyvena gausiausia lietuvių dalis, todėl tokių laiptinių šalyje – šimtai, gal tūkstančiai. Gal jose esančiuose butuose sėdi žmonės ir laukia permainų, kurios ateis jiems nepajudinus nė piršto. Gal jie permainų nesulaukia ir dėl to yra labai pikti. Taip atsiranda nepasitikėjimas viskuo, taip pat kaimynais ir valstybe.
Laisva valstybė nėra kažkoks daiktas, tai procesas ir susitarimas. Pradedant aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir baigiant daugiabučių laiptinėse. Nors panašu, kad ir vienur ir kitur yra tokių, kuriems gerai ir tamsoje. Dėl to viešieji pirkimai virsta farsu su auksinėmis šakutėmis šalies kariuomenėje, o šviestuvai daugiabučių laiptinėse pabrangsta 5 kartus, nes tai – pigiausias pasiūlytas variantas.
Tamsoje tūnančiųjų – dar daug. Bet, kaip dainavo Andrius Mamontovas, jie negali uždengti to dangaus, jų tiek nėra.
Todėl vieną dieną ir mūsų laiptinėse, ir Lietuvoje bus dar šviesiau. Nors nemažai dar sako: paskutinis iš čia išvykstantis tą šviesą išjungs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą