Lietuva sąžinių laidotuvėse

Ar nepritrūksime? Kiek tokių sąžinių jau palaidojome anksčiau? Pompastiškai. Su vėliavomis ir kalbomis. Kardinolą Vincentą Sladkevičių. Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Tėvą Stanislovą. Kiek tokių tautos sąžinių būta anksčiau? Jie visi kalbėjo mums iki tol, kol juos paslėpė žemių grumstai. Kažkodėl mes apie juos kalbame būtuoju laiku. Esą mokė, ragino, kėlė, prikėlė. Ir nenorime pripažinti, kad šie žmonės kalbėjo ne apie praėjusį šimtmetį. Kalbėjo apie dabartinius mūsų laikus. Ragino mus keistis. Bet paprasčiau juos palaidoti nei ką nors keisti.

Jie nebuvo akli. Kasdien matė, kaip strimgalviais tolstame nuo idealų. Kaip lengvai juos švystelime į šoną, tarsi suplyšusį batą. Tarsi sveikam individui trukdantį invalidumą. Na, kas ta tauta? Kas ta valstybė? Nebus tos - kaip nors rasime kitą. Juk pasaulis didelis.

Įtikėjome, kad be nuolat tiksinčios, budinčios asmeninės sąžinės gyventi lengviau. Daug paprasčiau. Esą sąžinė žmogų susilpnina. Sumažina jo prekinį reitingą. Ir kaip lengva be tėvo Stanislovo ar Justino Marcinkevičiaus idealų gyventi. Kaip paprasta. Tada nėra nei vagių, nei švaistytojų, nei aferistų, nei kyšininkų, nei kontrabandininkų. Kol nedemaskuoti. Yra tik nevykėliai, “lūzeriai”, provincialūs žiopliai, paistantys apie aukštąsias materijas, ir žmonės, mokantys gyventi.

Štai tautos idealų pakaitalas - žmonės, mokantys gyventi. Apsukrūs, neįkliūvantys individualistai grobuonys. Užuodžiantys asmeninę naudą ir visada ją pasiimantys. Jei gerą kainą pasiūlys, išparduos visą Lietuvą. Nesvarbu kam. Danui, zulusui ar brazilui. Nes nacionalinė valstybė esą jau atgyvena.

Ar daug žmonių tokiais veikėjais piktinasi? Ne. Vis mažiau ir mažiau. Atsparumas jau prislopęs. Veikiau nors pavydi, bet žavisi. Tarsi tobulomis mašinomis. Tobuliausiais gyvenimo mūšių tankais. Jokiomis sąžinėmis neperšaunamais. Gal net slapčia norėtų tokie patys tapti. Bent į juos lygiuotis.

Tačiau kokia sėkmė, jei Lietuva strimgalviais tolsta nuo tėvo Stanislovo, Justino Marcinkevičiaus Lietuvos? Jei, šiems šviesuoliams dar gyviems esant ir kalbant, prisiauginome ir “tulpinių”, ir “daktarų”. Kokia sėkmė, jei mums, kad jaustumės ramūs, jau pakanka tik teisinės formulės. Žmogus yra nekaltas, kol teismas neįrodė jo kaltės. Tad ir visiškam savo tautos niekšui telieka vienintelis rūpestis. Neįkliūk, kad teismas ko nors neįrodytų, ir toliau niekšiškai elkis. Dangstykis Briuseliu, pažintimis, ryšiais. Plauk žmonėms smegenis ir krėsk niekšybes. Žmonių atsparumas jau praplautas.

Ar Poetas kalbėjo apie teisinę formulę? Jis kalbėjo esmingiau. Apie kiekvieno žmogaus prasmę ir vietą savo Tėvynėje. Teisę gyventi dvasiškai nesužalotam. Neperkeistam į per nuolankų ar per plėšrų globalizacijos padarą. Ar juos girdėjo? Ar girdi? Valdžiai atrodo, kad vienintelė lietuvio garbė - sumokėti visus mokesčius ir tylėti. Veikėjams, mokantiems gyventi, atrodo, kad žmogaus garbė - likti nenuteistam.