Pagal tą legendą, tuomet buvo ir tokių (prie jų legendos skleidėjai priskiria ir šių eilučių autorių), kurie veidmainiavo, suokalbiavo, bet iš tiesų Lietuvos valstybės atkūrimui nepritarė. Ar ta legenda yra patikima, autentiška tikroviška?
Istorija nuolat kinta, kinta istorinių įvykių faktų vertinimai. Vienais atvejais dėl to, kad istorikai atskleidžia naujų faktų, kitais dėl to, kad keičiasi dominuojanti valdžia ir atitinkamai ideologija. Ypač smarkiai keičiasi naujausių laikų istorija. Dar tik prieš keletą dešimtmečių buvo garbinami vadai, kurie dabar yra kritikos ir net paniekos objektas.
Tai mums sufleruoja, kad keisis ir dabartinė legenda apie tautos Vadą, politinį Titaną, kuris beveik vienas įveikė drakoną ir padarė mus laisvus.
Pirmiausia, jei nesam informacinio/dezinformacinio aptvaro nelaisvėje ir norime judėti istorinės tiesos link, turim pripažinti keletą geopolitinių veiksnių, paveikusių Lietuvos valstybės atsikūrimą.
Pradėčiau nuo bene svarbiausio - XX amžiaus pabaigoje tarybinė sistema išsėmė savo resursus ir patyrė deformacijas, pagimdytas ideologinių ydų. K.Markso mokymas apie ekonomiką, kaip išimtinai daiktų gamybą, privataus prado, kartu ir rinkos, absoliutus neigimas, gimdė milžinišką išteklių švaistymą bei prekių deficitą.
Kylant žmonių išsilavinimo lygiui ir dirbtinai diegiant keistus proletariato diktatūros principus, didėjo žmonių nepasitenkinimas autoritariniu valstybės valdymu, vienos tiesos visuomene. Išsilavinę žmonės norėjo demokratijos.
Trečia, nors tai susiję su minėtais veiksniais, tarybinė sistema sparčiai puvo, korumpavosi plačiaja to žodžio prasme, sparčiai augo šešėlinės ekonomikos mastai. Tačiau tuometinė nomenklatūra dėjosi, kad viskas iš esmės gerai. Todėl egzistavo didžiulis atotrūkis tarp propagandos ir tikrovės. Ir tai taip pat kėlė visuotinį nepasitenkinimą.
Reaguodama į situaciją tarybinė vadovybė, galim sakyti, ir nomenklatūra, bandė reformuoti sistemą. M.Gorbačiovo iškėlimas į valdžią 1985 m. kovą ir jo perestrojka buvo bandymas remontuoti tarybinį pastatą. Prasidėjo sistemos demokratizacija. Pradžioj daugiausia Maskvoje, tuometiniame Leningrade. Gerokai vėluodamas, tik 1988 pavasarį, demokratizacijos procesas prasidėjo ir Lietuvoje.
1988 birželio pradžioje gimęs Sąjūdis buvo didžiulis postūmis politinės pažangos ir laisvėjimo link. Lietuvos sociumas pradėjo realizuoti ilgai Tautos sielos gelmėse gniaužiamą išsilaisvinimo troškimą. Tai buvo Tautos sielos šauksmas, kuris virto iki tol neregėta vienybe, solidarumu bendrojo gėrio labui, kurio viršūnė, Everestas, buvo Baltijos kelias.
Sąjūdžio dvasiai stiprėjat, procesai persimetė į oficialią politinę sistemą - Sąjūdis tiesiog užvaldė vienintelę valdančią partiją. Tai buvo procesas „iš apačios“. Ne LKP CK buvo ateinančių permainų Lietuvos valdyme iniciatorius. Tiesa ir tai, kad dauguma Komunistų partijos nomenklatūroje esančių nenuėjo prieš Tautos valią, o ėmėsi ją realizuoti.
Pasekmė - 1989 m. gruodžio pabaigoje Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos. Kadangi anoje, vienpartinėje sistemoje valstybė ir partija buvo praktiškai tapačios sąvokos, LKP atsiskyrimas mažų mažiausiai reiškė du dalykus. PIRMĄ TEISINĮ smūgį Tarybų Sąjungai. Kitas smūgis sistemai buvo suduotas Belovežo girioje beveik po dvejų metų - 1991 m. gruodžio 8 d. Ten Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai pasirašė susitarimą paleisti TSRS.
Antra, LKP atsiskyrimas buvo PIRMAS TEISINIS žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę. Demokratiško proceso rezultatas atskilus lietuviškam tarybinės valstybės „gabalui“, lietuviškas „gabalas“ tapo, bent iš dalies, suverenus, savarankiškas. Tarybų Sąjunga dar nebuvo žlugusi, bet Lietuva jau įgijo dalines suvereno teises.
Po to sekė 1990 m. vasario 7-oji. Tą dieną LTSR Aukščiausioji Taryba panaikino 1940 metų teisės aktus, kurie teisiškai įformino Lietuvos prijungimą prie stalininės imperijos.
Paskui, vasario pabaigoje, nugriaudėjo naujomis, konkurencinėmis sąlygomis vykę rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, po kurių atėjo 1990 m. kovo 11-oji. Naujai išrinkta ir Sąjūdžio dominuojama Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Aktą. Taip buvo žengtas esminis politinis ir teisinis žingsnis, atkuriant Lietuvos valstybę.
Tačiau tai dar nebuvo pabaiga. Tarybų Sąjunga tebeegzistavo, veikė tos šalies jėgos struktūros, spectarnybos ir t.t. Bent kai kuriose sferose buvo dvivaldystė - Maskva bandė išlaikyti „centrui“ ištikimo M.Burokevičiaus vadovaujamos Komunistų partijos dalies įtaką. Laukė nelengvas darbas įtvirtinant naują politinę, teisinę, administracinę sistemas, nuo nulio kuriant ginkluotąsias pajėgas.
1991 m. sausio 13 dieną „centras“ kontratakavo, bandydamas grąžinti Lietuvą į tarybinę rikuotę. Buvo pralietas kraujas, bet jis neišgąsdino Tautos, o tik sustiprino ryžtą eiti toliau.
Buvo daug neapibrėžtumo. Tačiau tų pačių metų rugpjūtį „centro“ ortodoksų surengtas, bet nesėkme pasibaigęs, pučas daug ką išsprendė Lietuvos naudai. Kaip iš gausybės rago pasipylė kitų šalių diplomatinis pripažinimas. 1991 m. rudenį per trumpą laiką - per keletą mėnesių - Lietuvos valstybė tapo pripažinta tarptautinės bendrijos nare.
Tačiau valstybės atkūrimo procesas tuo nesibaigė, nes Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota Rusijos Federacijos kariuomenė. Taigi, tos kariuomenės išvedimas tapo prioritetine tuometinės Lietuvos valdžios veiklos kryptimi. Tikslas buvo pasiektas, svetima kariuomenė buvo išvesta, ir nuo 1993 m. rugpjūčio 31 d. vidurnakčio Lietuvos valstybė pradėjo kontroliuoti savo teritoriją. Kol šito nėra, šalis nėra visiškai suvereni.
Nuo to momento, nuo 1993 m. rugsėjo 1 dienos Lietuva gavo galimybes suvereniai tvarkyti visus - vidaus ir tarptautinius - reikalus. Sisteminė Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta.
Kaip matom, procesas buvo nelengvas ir sudėtingas. Net kelios išorinės aplinkybės buvo mums palankios. Gorbačiovo perestrojka, B.Jelcino atėjimas į valdžią Maskvoje, nepavykęs senosios gvardijos organizuotas pučas, demokratinių jėgų parama Vakaruose ir Rusijoje buvo mums palankūs išoriniai veiksniai. Pagrindinis vidinis veiksnys buvo Tautos siekis atgauti savo valstybę.
Pasakyta reiškia, kad dabartinė valstybės atkūrimo legenda yra supaprastinta. Pirma, naujausių laikų istorijos kūrėjas yra ne vienas žmogus, ne titanas, o Tauta. Tuometinių lyderių - Just.Marcinkevičiaus, R.Ozolo,V.Landsbergio, A.Brazausko, V.Petkevičiaus,
A.Juozaičio ir kitų - vaidmenys yra svarbūs, bet jie - išvestiniai. Antra, Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo vienadienis aktas, bet gana ilgas, keletą metų trukęs ir labai komplikuotas kelių etapų procesas. Tautos valia ir sėkmingai susiklosčiusios išorės aplinkybės pagimdė istorinį stebuklą - Lietuvos valstybės grįžimą į pasaulio politinį žemėlapį.
Su Kovo 11-ąja!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą