Likusieji tėra snaudžianti aplinka, kuri trukdo pajusti pilnavertiškumą

Ar į neviltį varantis žinojimas, kad niekada neišgirs savo vaiko nuoširdaus juoko? Ar supratimas, kad esi kitoks, nei dauguma, prilygstantis „žiūrėjimui į savo amputuotos kojos kultę“, kas leidžia suprasti, kad ir ką bedarysi, kuo beapsimetinėsi, „koja vis tiek neišaugs“?

Žinoma, turint žinių ir energijos galima suburti tokius pačius nelaimėlius ir drauge apsimesti, kad tik „bekojai“ yra teisingi žmones, o likusieji tėra snaudžianti aplinka, kuri trukdo pajusti pilnavertiškumą.

Toks galvojimas, kad užėmus svarbias valstybines pozicijas pavyks priversti likusius taip pat „šokinėti ant vienos kojos“ gali tik trumpam padėti užsimiršti. O kas toliau?

Gyvenimas vis viena eina savo vaga. Dievas žmogui davė „dvi kojas“ ne be reikalo. JO MOKYTI NEREIKIA!

Ar nebūtų protingiau, užuot užsimojus keisti pasaulį, pamėginti susitaikyti su juo?

Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.