Lozoriau, kelkis!

Šio­mis die­no­mis įsi­lin­ga­vo dis­ku­si­ja dėl vals­ty­bi­nių ir pri­va­čių gy­dy­mo įstai­gų fi­nan­sa­vi­mo. Opo­nen­tai puo­la Svei­ka­tos sis­te­mą re­for­muo­ti už­si­mo­ju­sį nau­ją­jį mi­nist­rą. [CITATA] Esą mo­kes­čius į Li­go­nių ka­są mo­kan­tis pa­cien­tas ne­tu­rės ga­li­my­bės rink­tis.

O ko­kia ga­li­my­bė rink­tis da­bar? Juk tas pa­ts gy­dy­to­jas daž­niau­sia dir­ba ir pri­va­čio­je, ir vals­ty­bi­nė­je po­lik­li­ni­ko­je ar­ba li­go­ni­nė­je. Ar nuė­jęs pa­si­dar­buo­ti į pri­va­čią gy­dy­mo įstai­gą jis stai­ga per­si­kū­ni­ja ir ste­buk­lin­gu bū­du įgy­ja dau­giau kom­pe­ten­ci­jos?

O gal svei­kes­ni tam­pa­me nuo to, kad pri­va­čios gy­dy­mo įstai­gos lau­kia­ma­ja­me pa­siū­lo ka­vos?

Tai­gi, ren­ka­mės tą pa­tį gy­dy­to­ją, tik jau vie­ną kar­tą su­mo­kė­ję Li­go­nių ka­sai, dar kar­tą mo­ka­me pri­va­čiai gy­dy­mo įstai­gai.

Mo­ka­mos me­di­ci­nos ap­raiš­kų pa­si­tai­ko ir vals­ty­bi­nė­se gy­dy­mo įstai­go­se. No­ri pa­tek­ti pas siau­ros spe­cia­li­za­ci­jos gy­dy­to­ją. Re­gist­ra­tū­ro­je pa­ta­ria su­mo­kė­ti 40 li­tų ar­ba dau­giau – tuo­met priims tuoj pat, vė­liau­siai – ry­toj. O ne­mo­ka­mo priė­mi­mo teks lauk­ti po­rą sa­vai­čių.

Mo­ka žmo­gus. Su­kan­dęs dan­tis trau­kia iš pi­ni­gi­nės pa­sku­ti­nį li­tą. Su­mo­kė­jęs ei­na į tą pa­tį ka­bi­ne­tą, į ku­rį ei­tų ir ne­mo­kė­jęs. Kas čia per me­di­ci­na? Pri­va­ti ar vals­ty­bi­nė? O gal pu­siau pri­va­ti kaip koks pus­fab­ri­ka­tis? Ko­dėl vals­ty­bės li­go­ni­nė pri­vers­ta „chal­tū­rin­ti“?

Kaip su­pras­ti, kai no­rė­da­mas iš­si­tir­ti, ar tau po plau­čių už­de­gi­mo ne­li­ko mi­kop­laz­mų, Kau­no kli­ni­ko­se nie­ko ne­mo­ki, o ra­jo­no li­go­ni­nė­je rei­kia mo­kė­ti? Už ty­ri­mų nu­ve­ži­mą. Ko­kia bran­gi krau­jo la­šo ke­lio­nė iki did­mies­čio!

Ir ko­kia čia kom­bi­nuo­ta sis­te­ma? Juk Li­go­nių ka­sai tiek pat mo­ka ir kau­nie­tis, ir kel­miš­kis, ir jo­niš­kie­tis. O pa­slau­gas gau­na ne­vie­no­das. Re­ta ra­jo­no li­go­ni­nė tu­ri mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so apa­ra­tą ar­ba kom­piu­te­ri­nį to­mog­ra­fą.

Už­tat pri­va­čios po­lik­li­ni­kos at­lie­ka tūks­tan­čius bran­gių ty­ri­mų. Už tuos ty­ri­mus su­mo­ka ir pa­cien­tas, ir Li­go­nių ka­sos. Ta­da pa­sta­ro­sioms pri­trūks­ta pi­ni­gų at­si­skai­ty­ti su vals­ty­bės li­go­ni­nė­mis. Li­go­ni­nės ar­ba gy­do tuo, ką įper­ka, ar­ba ver­čia li­go­nius pri­mo­kė­ti už pa­slau­gas ir pa­tiems nu­si­pirk­ti vais­tų.

Tai­gi, nei tik­ros pri­va­čios, nei tik­ros vals­ty­bi­nės svei­ka­tos ap­sau­gos...

Pri­va­ti me­di­ci­na yra vers­las kaip ir vi­si ki­ti vers­lai. Ir ga­na pel­nin­gas. Nes at­si­dū­ręs ties ne­bū­ties slenks­čiu žmo­gus ati­duo­da vis­ką, kad tik gy­ven­tų. Tai ko­dėl ji tu­ri kiš­ti ran­ką į vals­ty­bės ki­še­nę?

De­ja, pri­va­ti me­di­ci­na – ne vie­nin­te­lė pro­ble­ma šian­die­ni­nė­je svei­ka­tos sis­te­mo­je. Prob­le­miš­kas ta­po gy­dy­to­jo ir pa­cien­to san­ty­kis.

Dvi pa­sta­rą­sias sa­vai­tes te­le­vi­zi­ja mai­ti­na­si vy­rą pa­lai­do­ju­sios kel­miš­kės ir me­di­kų konf­lik­tu. Mo­te­ris prieš vi­są Lie­tu­vą vie­šai ko­ne­vei­kia me­di­kus.

Ši is­to­ri­ja ap­lim­pa ir ki­to­mis pa­na­šio­mis, iliust­ruo­jan­čio­mis Hi­pok­ra­to prie­sai­ką da­vu­sių­jų abe­jin­gu­mą žmo­gaus gy­vy­bei.

Naš­lės vie­šai at­si­pra­šo nau­ja­sis svei­ka­tos mi­nist­ras. Tuo tar­pu vy­rą gai­vi­nęs gy­dy­to­jas krei­pia­si į po­li­ci­ją. Skun­džia­si, jog naš­lė jį te­ro­ri­zuo­ja jau be­veik me­tus – gra­si­na su­si­do­ro­ti.

Nei naš­lė, nei žur­na­lis­tai ne­bu­vo Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je. Ne­ma­tė, kaip vy­ras bu­vo gai­vi­na­mas. Gy­dy­to­jai tvir­ti­na pa­da­rę vis­ką. Naš­lė tei­gia, kad ne­da­rė nie­ko, nes „gy­dy­to­jas išė­jęs iš Rea­ni­ma­ci­jos at­ro­dė lyg at­si­gė­ręs ka­vos“.

Bet ar vi­sa­da me­di­kas ga­li iš­gel­bė­ti žmo­gaus gy­vy­bę? Ar jam už­ten­ka lyg Kris­tui pa­sa­ky­ti: „Lo­zo­riau, kel­kis!“, ir žmo­gus pri­si­kels?

Ga­lė­tu­me pa­teik­ti dau­gy­bę pa­vyz­džių, kaip gar­sūs ša­lies chi­rur­gai, transp­lan­to­lo­gai, on­ko­lo­gai ir ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tai kas­dien kau­na­si dėl žmo­gaus gy­vy­bės. Ope­ruo­ja li­go­nius po ke­lio­li­ka va­lan­dų. Jie ne­tu­ri ka­da di­džiuo­tis ir vai­din­ti svar­bius. Nes su­vo­kia, kad, duo­da­mi Hi­pok­ra­to prie­sai­ką, su­ti­ko au­ko­tis ki­tų la­bui. Ne­ma­žai to­kių me­di­kų ir ra­jo­nų li­go­ni­nė­se.

Tad kas pa­kir­to pa­si­ti­kė­ji­mą vie­na gar­bin­giau­sių pro­fe­si­jų? At­ro­do, pa­tys tos pro­fe­si­jos at­sto­vai. Tik ne tie tik­rie­ji, o at­si­tik­ti­niai pa­ke­lei­viai, įšo­kę į no­ri­ma kryp­ti­mi rie­dan­tį trau­ki­nį. Juos iš­le­pin­ti pa­dė­jo ir sis­te­ma.

Jau ku­ris lai­kas ra­jo­nų li­go­ni­nė­se ir po­lik­li­ni­ko­se trūks­ta gy­dy­to­jų. Tie, ku­rie so­vie­ti­niais lai­kais pa­gal pa­sky­ri­mus at­va­žia­vo čia dirb­ti, ar­tė­ja prie pen­si­nio am­žiaus. Ki­ti jau išė­jo į pen­si­ją. Vie­ną ki­tą jau­nes­nį me­di­ką, pa­ža­dė­jus iš­skir­ti­nes są­ly­gas, pa­vyks­ta pri­si­vi­lio­ti iš ki­tų ra­jo­nų ar did­mies­čio.

Tai­gi, gy­dy­to­jai tar­si pri­vi­le­gi­juo­ti ki­tų pro­fe­si­jų at­žvil­giu – dir­ba ne­jaus­da­mi kon­ku­ren­ci­jos. Priim­ki­te mus to­kius, ko­kie esa­me. Ar­ba lik­si­te vi­sai be gy­dy­to­jų.

Bet kur dings­ta tie jau­ni, Lie­tu­vos mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gais pa­reng­ti dak­ta­riu­kai? Sa­ko, jog nu­sė­da did­mies­čiuo­se ar­ba iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį.

Ko­dėl tai lei­džia­ma? Ko­dėl mes, Eu­ro­pos varg­die­niai, sa­vo mo­kes­čiais tu­ri­me pa­reng­ti spe­cia­lis­tus tur­tin­goms ša­lims? Ar už­sie­ny­je bai­gu­sių moks­lus dak­ta­rų pas mus at­vyks­ta? Ne. Nes gy­ve­ni­mo džiaugs­mą die­vi­nan­tis var­to­to­jiš­kos jų vi­suo­me­nės jau­ni­mas ne­no­ri de­šimt me­tų stu­di­juo­ti, o po to vi­sam gy­ve­ni­mui už­si­krau­ti di­džiu­lę at­sa­ko­my­bės naš­tą.

Jei­gu jau nie­kas iš de­šimt­me­tį pra­si­mo­kiu­sių jau­nų me­di­kų ne­no­ri va­žiuo­ti į ra­jo­nus, kas­met su­rin­ki­me po vie­ną gru­pę spe­cia­liai ra­jo­nams. Skir­ki­me dau­giau stu­di­jų krep­še­lių bū­si­miems gy­dy­to­jams, ma­žiau – tei­si­nin­kams. Nes jų pri­reng­ta de­šimt­me­čiui į prie­kį.

Vals­ty­bės pi­ni­gus rei­kia tvar­ky­ti vals­ty­biš­kai. Kad kuo ma­žes­ni mo­kes­čiai kuo op­ti­ma­liau pa­ten­kin­tų žmo­nių po­rei­kius.

Dar vie­na me­di­kų aro­gan­ci­jos prie­žas­tis – pra­ras­ta em­pa­ti­ja. At­ro­do, jog šį jaus­mą „išo­pe­ruo­ja“ dar per stu­di­jas. Nes ir gy­dy­to­jai, ir se­se­lės, ir far­ma­ci­nin­kai po ke­lių stu­di­jų me­tų vi­siš­kai pa­si­kei­čia. Į žmo­gų pra­de­da žiū­rė­ti ne kaip į as­me­ny­bę, tu­rin­čią jaus­mus, o tik kaip į bio­lo­gi­nę bū­ty­bę. Šią mi­nu­tę žmo­gus dar kal­ba. O po pus­va­lan­džio be šir­dag­rau­žio ga­lė­tų jį pre­pa­ruo­ti.

Ant­ra ver­tus, jei­gu gy­dy­to­jas kas­dien įsi­jaus­tų į kiek­vie­no li­go­nio bė­dą, pa­ts, grei­čiau­siai, su­si­rgtų. Juk kas­dien su­si­du­ria su de­šim­ti­mis li­go­nių. Kaip ras­ti auk­so vi­du­rį, kad ir me­di­kas nei­šeik­vo­tų per daug sa­vo re­sur­sų, ir li­go­nis su­lauk­tų pa­kan­ka­mai jaut­ru­mo ir at­jau­tos?

Be­je, sve­ti­mų pro­ble­mų kra­ty­ma­sis ta­po ma­da ne tik tarp me­di­kų, bet ir tarp ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vų. Vie­ni tai da­ro dėl aro­gan­ci­jos, ki­ti ap­te­kę sa­vo­mis pro­ble­mo­mis – sve­ti­mų jau ne­be­pa­ve­ža.

Bū­tų ge­rai, jei kas nors lyg Kris­tus prie Lo­zo­riaus priė­jęs prie kiek­vie­no žmo­gaus, pa­si­bels­tų į jo gal­vą ir šir­dį ir tar­tų: „Kel­kis, Žmo­giš­ku­me ir Iš­min­tie!“.