Maišto prevencija

Dienos komentaras

Švietimo ir mokslo ministerija pranešė, jog šalyje neliko 24 mokyklų, kuriose mokėsi po tūkstantį mokinių.

Ir čia - jokio kriminalo. Jie tiesiog dabar auga kažkur Europoje ar Amerikoje, kur jų tėvelius nubloškė naujoji emigracijos banga. Ta pati, apie kurią Algirdas Brazauskas yra pasakęs: "Tegul važiuoja, o kas čia blogo?".

Per 15 nepriklausomo gyvenimo metų Lietuva prarado dvi kartas. Pirmoji buvo prarasta tada, kai iškart po 1990 metų kovo jaunosios kartos auklėjimas buvo patikėtas "laisvajai rinkai" ir Arvydui Stašaičiui. Šis gero gyvenimo dainius teigė, jog mokykla vaikus tik gadina, o auklėja juos turgus.

Ši karta dabar pateikia policijai gausiausią būtį "klientų" - būtent jie skerdžia kaimuose senelius, bukai sukčiauja, sėdi kalėjimuose ir visaip kitaip stengiasi pritaikyti stašaitišką išsilavinimą. Tik štai gyvenimas pasirodė per sudėtingas, kad jame prisitaikytum nemokytas.

Kita prarastoji karta - tie 24 tūkstančiai pirmokų, kurie šiemet neatėjo į mokyklą ir kurių tikimasi sugrįžtant, "kai Lietuvoje pagerės gyvenimas". Ta frazė kabutėse - valstybinės politikos formuluotė. Mūsų valstybė ne tik neišgyvena dėl visuomenės nukraujavimo. Panašu, kad dėl jaunimo emigracijos tyliai džiaugiamasi. Be jų - ramiau.

Jaunimas yra visokios sumaišties šaltinis. Jie reikalauja reformų ir jas vykdo, jie kuria keisčiausius planus, ir jiems kartais net pavyksta juos įgyvendinti. Tarkime, mes galime įvairiai galvoti apie "VP Market". Tačiau tai - lietuviškas "monstras", kuris jau okupavo Pabaltįjį ir skverbiasi į Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją. Ir jis yra jaunų žmonių, tų, kuriems dar nėra 40, kūrinys. Deja, daugiau Lietuva neišsteni. Ir ne todėl, kad yra savižudžių ir marazmatikų tauta. Ne, tiesiog joje neliko kritinės masės šviežio kraujo.

Čia neteigiu, kad jaunystė pranašesnė už senatvę. Kalbu apie tai, jog proveržiui reikia jaunimo, nes senų žmonių valdžia Lietuvai tegali pasiūlyti kažkokią sovietų valdžios restauraciją su ginčais dėl kūjo, pjautuvo ir raudonos žvaigždės uždraudimo, su KGB rezervistais valdžioje, komunistų partijos CK už Vyriausybės vairo ir nesibaigiančiomis diskusijomis apie politikų moralę šalyje, kur kasmet surenkama apie 1,5 milijardo litų kyšių.

Jaunimas, jeigu jo susidaro kritinė masė, pirmasis pradeda maištauti, kelia revoliucijas, priešinasi, o ne prisitaiko. Jis tikrai nerypuotų keletą metų dėl vešinčios korupcijos, nerypuotų dėl "ne tokios valdžios", nebalsuotų už Darbo partiją, kad prikiaulintų socialdemokratams ar konservatoriams. Tai vis priemonės iš pagyvenusių ir pavargusių žmonių arsenalo. Jauni žmonės problemų neatrajoja, jie imasi iniciatyvos jas spręsti.

Todėl leisti jaunimui išvažiuoti, nevilioti jo atgal - tai tas pats, kas visuomenei nuleisti kraujo. Ji po to tampa nebepajėgi, panaši į gulagą, kuriame maištai kildavo tik labai retai - nepaisant to, kad įkalintųjų visuomet būdavo gerokai daugiau nei tų, kurie saugo vartus.

Rūta Grineviciūtė