Mintys apie lietuviškumą

Ką visa tai atnešė? Daug kas sako, kad tai atnešė taiką, santarvę ir dar velniai žino ką, bet aš tuo netikiu. Tai atnešė tik skausmą ir neužsibaigiantį keršto ratą. Tėvai netekdavo sūnų, merginos – mylimųjų. O kokia gi to prasmė? Kažką ginti, už kažką kovoti? Už ką?

Politinės kovos niekada nebuvo paprastų valstiečių interesas. Tiesiog reikėjo, taip liepė, tai ir ėjo kariauti. Tiesa, ideologija daro savo, bet kas tai? Gražios pasakos, kurios nuslepia motinų raudas prie savo vaikų kapų. Nė vienas tėvas neturėtų laidoti savo vaikų. Tik motinos tai supras. Tik tėvai supras.

Karas man atrodo toks pat beprasmis, kaip galvos daužymas į sieną. Kažką įrodai, kažką lyg ir pasieki, bet realiai tai beveik nieko nereiškia.

Prisimenu šokius. Ne diskotekinius, ne mokyklinius, bet aplink laužą. Sakykime, pagoniškus. Tai buvo kas kita nei tai, ką matome dabar. Klubai, susibūrimai ir panašiai. Tai nebeturi tokios dvasios. Aš ilgiuosi visai ko kito. Kai nerūpėjo pasirodyti kas turi gražesnę suknelę ar šaunesnį vaikiną. Viskas turėtų būti ne taip.

Mūsų karta, mūsų era prarado likusį dvasingumą, ir nieko nebepakeisi. Tik norisi ašaroti dėl to, kas dingo ir nebegrįš. Norisi ašaroti dėl to, į ką pavirtome. Mes visi. Tiek senesnioji karta, tiek vidurinioji, tiek dabartinė. Viską pamiršome, kas mums svarbu ir kas kažkada kažką reiškė. Viską atidavėme už blizgučius ir nebūtą šlovę.

Televizija ir šou laidos. Pasiglemžė visą mūsų kūrybiškumą ir tautiškumą. Jei jau dainuojame, tai tik užsienyje gimusias dainas, kartojame užsienyje gimusias tradicijas. Galima pavargti nuo to viso apsimetinėjimo - kuris už kurį geresnis, nors iš tiesų esame visi vienodi. Tiesiog visi vienodai norime pabėgti nuo to vienodumo.

Gan dažnai prisimenu Berlyno sieną. Kodėl? Todėl, kad jos griuvimas tiek daug parodė ir kartu tiek daug pakeitė. Tiek daug įrodė. Tiek daug atnešė. Viltis, meilė ir pabaiga. Pabaiga ko, paklausite. Tai paprasta. Pabaiga nesantaikos. Kur ta santarvė dabar? Rasismas, homofobai ir panašios žmonių grupės kas dieną viena kitą teisia dėl to, kas jos yra.

Ir dėl to nieko nepakeisi. Žmonių suvokimo nepakeisi. Jie patys turi keistis. Deja, tokie žmonės pradės keistis (galbūt) tik pajutę didelį šoką, patyrę kažką sukrečiančio, kas mūsų gimtinėje reta. Ir visgi apmaudu, kokie mes visi likome sustingę po sovietinio režimo. Netgi tie, kurie jame negyveno. Matyt reikės dar bent dviejų kartų, kad mes pamirštume, kas yra rasinė neapykanta ir netolenrancija.