Tačiau skeptikų nuotaikas paneigė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, jo patarėjų komanda ir jo rėmėjai socialdemokratų frakcijoje. Vyriausybės užkulisiuose puse lūpų pasakojama, kad premjero patarėjas socialiniais klausimais Audrius Misevičius savo šefo skatinamas dėl Darbo kodekso į Seimą per paskutiniuosius keletą mėnesių suvaikščiojo tiek, kad tų pastangų būtų užtekę apeiti Lietuvą valstybės sienos perimetru.
Ar galėjo būti kitaip? O ar kitaip buvo iki šiol? Bent jau skeptikų požiūriu, kurį teko kiekviename politikos užkampyje girdėti prieš gerą pusmetį, Vyriausybė Darbo kodekso popierius tiesiog galėjo išplukdyti į parlamentą ir palikti juos Seimo vidaus muštynėms, o pati nusiplauti prieš rinkimus rankas ir rodyti negražius gestus į Seimą, kuris esą dėl politinio neįgalumo nesugebėjo patvirtinti to, kas reikalinga šalies darbo rinkos konkurencingumui, tačiau yra žiauriai nepopuliaru.
Todėl aiški politinė valia iš Vyriausybės rūmų buvo ir netikėtumas, ir dalykas, vertas pagarbos. Nepaisant to, ką apie tai kalbėtų kairuoliški ekspertai bei ne itin motyvuotų žmonių laimės kūrimo jų darbovietėse kūrimo šalininkai.
Darbo kodeksas nėra kokia nors kvaila, "europietiškų normų bei dvasios" neatitinkanti darbo žmonių teisių profanacija, o mėginimas realistiškiau užfiksuoti tikrovę. Tikrovė yra grįsta ne ideologiniais štampais, o situacija konkurencinėje aplinkoje.
Kodėl tikrovę atliepiantis įstatymas yra geresnė išeitis už realijų neatitinkančią teisinę normą? O todėl, kad griežtas įstatymas nebūtinai vykdomas, taikomas nebūtinai visiems ūkio ir administracijos subjektams. O jei taikomas nevienodai, dėl to randasi velniškų landų korupcijai, kuri savo ruožtu diskredituoja iš pirmo žvilgsnio pačias geriausias socialines idėjas.
Prieš keletą metų teko pakankamai iš arti pažinti vieną svarbią įmonę - Socialdemokratų partijos rėmėją (tada įmonių aukos politinėms partijoms buvo legalus reiškinys). Joje dirbo specialiu įstatymu apibrėžtas skaičius negalią turinčių žmonių. Todėl ir įmonė, ir joje dirbantys žmonės teoriškai turėjo lengvatų ir mokestinės naudos. Kiekvienas neįgalus darbuotojas - už maždaug 100 Lt. Tikrovė, deja, buvo visiškai kitokia.
Algų dieną įmonės savininkai apeidavo neįgaliuosius darbo vietose ir susirinkdavo jų mokestinę naudą bei susikišdavo sau kišenėn. Apie tai žinojo ir socialdemokratai (pats esu sakęs), tačiau nieko taip ir nedarė. Net tada, kai pasipiktinę darbuotojai pasiskundė Darbo inspekcijai. Rūsčiai prasidėjusi revizija baigėsi tuo, kad revizorių grupės vadovo atžala toje įmonėje tapo darbo santykių instruktoriumi su visai padoria alga. Ir viskas grįžo į savo kelią. Algų dieną buvo atimama Lietuvos Respublikos vardu užtikrinta neįgaliųjų nauda, įmonė toliau rėmė socialdemokratus, net įmonės teisininkas buvo aukštas tos partijos funkcionierius, o naujas pareigas ėjo nauja darbo instruktorė. Kur buvo nominalios profesinės sąjungos, deja, negaliu pasakyti. Užtat pagaminti rinkimų plakatai buvo labai gražūs.
Kitaip tariant, galite tikėti, galite - ne, tačiau būdamas netoli politikos mačiau tokią tendenciją, kad griežčiausi įstatymai itin dažnai virsdavo korupcine terpe, o išgalvotos socialinės lengvatos dažniausiai atitekdavo ne tiems, kuriems įstatymų leidėjai jas skirdavo.
Suprantu, kad dėl to kalti dirbančiųjų ir valstybės tarnyboje, ir versle sovietinio mentaliteto rudimentai. Jie provokuoja žmones ne priimti įstatymą ir jo laikytis, o ieškoti apėjimo būdų. Tai yra sugalvoti, kaip paversti griežtus įstatymus bereikšmių popierių krūva, tinkančia nebent į lauko tualetą.
O štai svarstant naujausio Darbo kodekso redakciją radosi visiškai kitokios praktikos daigelių. Lietuvoje priimant įstatymus anksčiau akivaizdžiai vyravo interesų grupių galios principas (t. y. kuri jų geriau įtikins įstatymų leidėjus, o kuri tobuliau juos papirks), o šiuo atveju radosi visai simpatiškas precedentas kažką sukurti įvairiašalio susitarimo būdu.
Šis susitarimo tarp darbdavių asociacijų, profesinių sąjungų ir valdžios precedentas leidžia tikėtis, kad asocijuotos visuomenės interesų grupės ateityje tarpusavyje kalbėsis lengviau ir labiau vienos kitomis pasitikėdamos. Taigi ir į tikrovės pokyčius gebės susitarimo pagrindu reaguoti lanksčiau. Dar daugiau, jeigu tamsiomis spalvomis paišomi darbdaviai pripažins šios Darbo kodekso redakcijos bendraautorystę, tačiau jų atstovai jį ims pažeidinėti, ir valdžia, ir profesinės sąjungos turės moralinę teisę baksnoti juos konkrečiais pavyzdžiais ir priekaištauti: kodėl nesilaikote to, ką kūrėte?!
Beje, jeigu šiandien randasi poreikis aktyviai protestuoti prieš Darbo kodeksą, kyla įtarimas, kad nominalūs profesinių sąjungų veikėjai kažkam ne tam atstovavo. Jie turėtų pagalvoti, ar yra ten, kur jiems priklauso. Man šiandien kilę protestai yra visiškai nežavūs, nes reanimuoja konkrečiu aktualiu klausimu tą patį galios primetimo principą, kuris buvo keikiamas ketvirtį amžiaus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą