Motinų prigimtinė teisė ar psichologinis sutrikimas?

Mums rašo

Nuo pat pradžios seku spaudoje Luisos Rinau istoriją. Ji mane asmeniškai palietė, nes aš - močiutė, nuo kurios irgi slapstomas anūkas. Mano sūnus tiesiogine to žodžio prasme eina kryžiaus kelius, kad galėtų pamatyti sūnų, kuris gyvena pas kitą močiutę vos 6 km atstumu.

Apie normalų mano sūnaus, kaip tėvo ir mūsų, kitos vaiko pusės giminaičių bendravimą su vaiku ir dalyvavimą vaiko gyvenime nėra ir kalbos. Bet tai ne vien mano ir mano šeimos problema. Tokių šeimų - be galo daug, gal net daugiau, negu mes galėtume įsivaizduoti.

Skaitydama atsiliepimus į straipsnius apie Luizos Rinau istoriją, padariau išvadą, kad labai daug moterų, o taip pat ir dalis vyrų yra tos nuomonės, kad vaikas išimtinai priklauso tik motinai. Vienas iš ryškiausių ir nenuginčijamų argumentų yra tas, kad vaikas privalo būti paliktas su motina, nes tai - motinos prigimtinė teisė. Tai motinų prigimtinei teisei įrodyti buvo pasitelkta daugybė argumentų. Kad ir toks, kad gyvūnų pasaulyje motinos gina `ragais ir nagais`savo vaikus. Taip, tai tiesa. Bet jos savo vaikus gina nuo kitų plėšrių žvėrių ar paukščių, nuo žmonių. Bet neteko matyti ar girdėti, kad gulbė užkapotų gulbiną ar neprileistų jo prie lizdo su gulbiukais. Ar kad liūtė pjautųsi su liūtu - vaikų tėvu, kad, neduok Dieve, jis neprisiartintų prie liūtukų. Deja, tik žmonių giminės motinos tikrą vaikų tėvą neprileidžia prie vaikų'85

Kituose atsiliepimuose nurodoma, kad vyrai turi tik dirbti, materialiai aprūpinti, kad jie visais laikais nebūdavo namie, nes kariaudavo, medžiodavo ir pan., o motinos augindavo vaikus. Taip, taip buvo, bet mes gi gyvename 21 amžiuje, o ne pirmykštės bendruomenės laikais ir ne viduramžiais. Gal žmonės nežino istorinių faktų apie vaikų priteisimą vienam iš tėvų po skyrybų. Štai viduramžiais skyrybų kaip ir nebuvo, nes dėl krikščionių religijos ir ypač Katalikų Bažnyčios įtakos tai buvo netoleruojama. 1804 m. Napoleonas Bonapartas paskelbė Civilinį kodeksą, žinomą Napoleono kodekso vardu, kuris įsigaliojo daugelyje Vakarų Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos Užnemunėje (deja, Didžiojoje Lietuvoje jis negaliojo, nes tuo metu Lietuva buvo Rusijos įtakoje). Pagal šį kodeksą po skyrybų (kurių tada buvo vos vienetai) vaikai automatiškai būdavo paliekami auginti tėvui, nes tai būdavo pagrįsta tėvo, kaip šeimos galvos ir materialaus aprūpintojo, pozicija. Įdomu, kuo skiriasi europiečių motinų prigimtinė teisė nuo musulmoniškų kraštų moterų prigimtinės teisės. Kiek žinome, vaikai visose pasaulio kraštuose gimsta tuo pačiu būdu, kaip ir Lietuvoje. Kodėl tada musulmonų religiją išpažįstantys kraštai nieko nėra girdėję apie motinų prigimtinę teisę? Ten vaikai visada paliekami tėvui...

Europoje su moterų emancipacijos pradžia pasikeitė ir požiūris, kam palikti vaikus po skyrybų. Dabartinė praktika rodo, kad vaikai po skyrybų beveik be jokių išlygų paliekami motinai, net jei ši vos minimaliai gali susitvarkyti su vaiko auklėjimu. Aš nesakau, kad tai yra blogai, bet abejoju, ar visais atvejais be išimties toks teismo sprendimas yra teisingas. Nes yra vienas "bet"...

Iširus šeimai, tenka dažnai pastebėti, kad motina visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengiasi užkirsti kelią vaiko bendravimui su tėvu. Prasideda begalinis, neribotas vaiko savinimasis ir nenoras juo dalintis. Pamirštant, kad vaikas - tai ne daiktas, kad vaikas turi jausmus, kad vaikas turi norus, kad vaikas turi teises. Ar visada tokios motinos teisios, sakydamos, kad vaikų tėvas nevertas savo vaikų, kad jis turi visus kelius pas savo vaikus pamiršti. Viena, ko vaikų tėvui nevalia pamiršti - tai mokėti pinigus vaikų išlaikymui. Ir nežiūrint, kiek bus mokama, kai kurioms motinoms vis negana. Negana ne todėl, kad tikrai negana, o kad reikia tėvą sumenkinti, parodyti, koks jis niekšas. Parodyti visų pirma savo vaikams, o ir kitiems, kad būtų kaip pasiteisinti dėl santykių su vaikais draudimo. Žinoma, galima suprasti nuoskriaudos, nusivylimo jausmą, net pyktį dėl sudužusių vilčių. Tai yra normalūs normalių žmonių jausmai. Su laiku jie tampa nebe tokie skaudūs ir žeidžiantys ir tie jausmai netrukdo buvusiems sutuoktiniams normaliai, kultūringai vienas su kitu bendrauti. Juo labiau, kad sveikas protas nugali ambicijas, nes privalu rasti bendrą kalbą savo vaikų labui. Deja, kartais pyktis ir pagieža buvusiam sutuoktiniui neatlėgsta. Dar blogiau, kai pyktis ir neapykanta buvusiam sutuoktiniui pradedami skiepyti vaikams. Neklysiu sakydama, kad daugeliui iš mūsų yra tekę girdėti, o gal ir patiems patirti atvejų, kai po skyrybų vienas iš tėvų, tas, pas kurį lieka augti vaikai, ima keistai ir nesuprantamai elgtis kito, atskirai gyvenančio tėvo atžvilgiu. Nesuprantamai todėl, kad daugelis iš mūsų neturime bendravimo kultūros bei psichologijos pagrindų žinių. Todėl vieną ar kitą elgesio nukrypimą paprasčiausiai pavadiname kvailu, nesuprantamu. Kai tuo tarpu toks elgesys gali būti aiški prielaida psichologiniam sutrikimui įtarti.

Štai vieno iš mano pažįstamų išsiskyrusių vyrų 6-7 metų vaikai, dar nė metams nepraėjus po tėvų skyrybų, staiga nebenori su tėvu bendrauti. Dar gražiau, jie, pamatę tėvą ateinant, pro langus rodo jam'85. špygas. Nei vienam, nei kitam žmogui nerodo, o tėvui - taip. Jei kam atrodo, kad tai normalus vaikų elgesys - labai apsirinka. Jei jie visiems, praeinantiems pro langus, špygas rodytų, tai būtų kita istorija, bet jei išimtinai tik tėvui - tuo atveju reikėtų pasidomėti jų motinos psichologine sveikata. Čia pateikiau tik vieną pavyzdį, kai jau aplinkiniai turėtų susidomėti, ar tai nėra vaikų psichologinio žalojimo atvejis.

Manau, kad daugelis nustebsite perskaitę, kad vos ne kasdien sutinkami keisto motinų elgesio su vaikų tėvais atvejai negali būti pateisinami jų pykčio ir keršto jausmais. Ypač, jei tas elgesys diena iš dienos pasikartoja, reikėtų nedelsiant susirūpinti tokios motinos vaikų psichologine sveikata. Aš čia neatsitiktinai kalbu apie motinas, nes Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos ir JAV mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad 90-95 proc. vyrų praranda ryšį su savo vaikais būtent dėl motinų veiksmų. Beje, prašydama informacijos čia rašoma tema, aš elektroniniu paštu kreipiausi į 55 vaiko teisių apsaugos skyrius Lietuvoje. Į mano prašymą atsiliepė tik'85 3 skyriai: Kėdainių, kur 2007 metais užregistruoti 14-os vyrų pareiškimai dėl motinų trukdymo bendrauti su vaikais; Kaišiadorių - čia statistikos nėra, bet tokie atvejai žinomi, ir Kauno. Pastarajame mieste tais pačiais metais iš 274 išsiskyrusių šeimų buvo 36 atvejai, kai po skyrybų vaikai buvo palikti auginti tėvui. Iš tų pačių 274 išsiskyrusių šeimų net 114 tėvų kreipėsi pagalbos dėl motinų trukdymo bendrauti su atskirai gyvenančiais vaikais... Pagal šią skurdžią statistiką Lietuvoje - 100 proc. tokių atvejų yra motinų kaltė.

Tad kur veda toks, drįstu sakyti, bukagalviškas ir egoistiškas motinų elgesys?

Šiandien pasaulio visuomenės dėmesys atkreipiamas į labai rimtą problemą - vieną iš vaikų psichologinio žalojimo rūšių - Pariental Alienation Syndrom (sutrumpintai PAS). Deja, man nepavyko rasti jokios literatūros šia tema lietuvių kalba, tad šį sindromą aš pavadinčiau vieno iš tėvų nutolinimo, atstūmimo sindromu. Pirmą kartą apie tai 1987 metais prašneko psichologas Richard A. Gardner, Kolumbijos universiteto Niujorke vaikų psichiatrijos katedros profesorius. Tai - ypatinga vaikų žalojimo rūšis, nes vaiką žaloja vienas iš jo tėvų. Ir tokio žalojimo pasekmė - čia minimas psichologinis sutrikimas - sindromas PAS.

Sindromas - tai ligos ar sutrikimo simptomų visuma. Pavyzdžiui, Dauno sindromas. Jis yra konstatuojamas, kai asmuo turi tam tikrų sindromui būdingų simptomų: protinę negalią, apvalią veido formą, azijietišką išraišką su siaurokomis akimis. Visi be išimties, turintys Dauno sindromą, turi gana trumpą mažąjį pirštą. PAS irgi turi tik jam būdingus simptomus, kurie yra nustatomi šį sutrikimą turintiems vaikams.

Tėvų atstūmimo sindromas išsivysto išimtinai dėl vieno iš tėvų valdžios vaikui dominavimo. Dažniausiai tėvų valdžios vaikui dalijimasis vyksta tarp motinos ir tėvo, bet pasitaiko ir senelių įsikišimo atvejų. Bet visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui. Tas įtakos siekimas susideda iš 2-ų komponentų. Pirma, tai reguliarus ir intensyvus vadinamasis vaiko "smegenų plovimas", norint ne su vaiku gyvenantį tėvą sumenkinti, nupiešti jį labai neigiamą, net pavojingą. Antra, tai paties vaiko pozicija, kuri yra be galo svarbi.

Šis sindromas gali lydėti vaiką visą jo gyvenimą su visom pasekmėm. Taip pat yra ištirta, kad šio sindromo pasekmės persiduoda ir kitai kartai. PAS yra toks sunkus sutrikimas, kad yra įtrauktas į daugelio Vakarų valstybių psichinių sutrikimų diagnozių sąrašą. Specialistų nuomone, ši vaiko žalojimo forma sukelia sunkesnes pasekmes nei fizinis žalojimas ir net seksualinis išnaudojimas.

Profesoriaus Gardnerio nuomone, PAS yra laikomas sutrikimu pirmiausia vien todėl, kad "nė vienas vaikas savo genuose nėra užprogramuotas atsisakyti/atstumti vieną iš tėvų, kuris jį myli". Sutrikimui būdinga isterija, stiprūs paranojos priepuoliai. Be kita ko, vaikas yra verčiamas atstumti vieną iš tėvų, priešingai, nei jis pats to norėtų. Vaikui tai yra didelis pralaimėjimas ir netektis jau vien dėl to, kad vienas iš tėvų gyvena atskirai. Ir būtent dėl to vaikas ypatingai ilgisi atskirai gyvenančio tėvo, bet tuo pat metu jis yra verčiamas jo nekęsti. Dėl to vaikas yra stipriai psichologiškai traumuojamas. Pasekmės, deja, negrįžtamos.

Profesorius Gardneris pabrėžia, kad šis sindromas nieko bendra neturi su vienu iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodytų aplinkybių (vaiko fizinio žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Šiais minėtais atvejais atsiribojimas nuo tokio nevykusio gimdytojo yra ne smerktinas o būtinas. Ir tuo atveju tai nėra sutrikimas, bet būtinybė apsaugoti vaiką nuo galimo pavojaus ar blogos įtakos.

PAS priežastys ir požymiai

Motina, auginanti vaiką, sistemingai ir metodiškai skiepija neapykantą tėvui, gyvenančiam atskirai. Tai nėra šiaip paprastas vaiko "smegenų plovimas", bet ilgalaikis procesas, įtraukiantis visą vaiko socialinę aplinką. Neapykanta yra skiepijama ne tik vaiko tėvui, bet ir visiems jo giminaičiams, draugams, kaimynams. Motinos supratimu, niekas iš jos artimųjų ar pažįstamų rato negali, tiesiog neturi teisės apie tėvą teigiamai atsiliepti ar su juo bendrauti. Aiškūs tokio motinos sutrikusio elgesio požymiai yra šie:

• žeminimo ir pagiežos kampanija prieš atskirai gyvenantį tėvą,
• kvaili, absurdiški kaltinimai tėvui, kurių neįmanoma įrodyti ar pagrįsti,
• subjektyvus vaiko ir aplinkinių nuomonės apie tėvą formavimas (ji, motina, ir jos giminė - išimtinai gera; tėvas ir jo giminė - išimtinai blogi),
• visiškas kaltės jausmo neturėjimas,
• pykčio prieš atskirai gyvenantį tėvą protrūkiai, veiksmų nekontroliavimas,
• nepagrįstas baimės jausmas,
• manipuliavimas vaiku ir jo, kaip kovos įrankio, naudojimas prieš atskirai gyvenantį tėvą,
• karo prieš tėvą išplėtimas prieš visą jo giminę ir draugus,
• kiekvienas tėvo apsilankymas pas vaiką baigiasi motinos "žodine ataka", įžeidinėjimais, kaltinimais. Ir visa tai - girdint vaikui.

Profesorius Gardneris ištyrė , kad pagrindinis faktorius, sukeliantis vaikams PAS - tai motinų dominuojantis vaidmuo vaiko programavime. Jos stengiasi įteigti vaikui ir kitiems aplinkiniams savo idėjas apie tėvą ir tuo būdu išsaugoti vaiką vien tik sau. Psichiatrai yra ištyrę ir tokių motinų elgesio sutrikimus ir priėjo išvados, kad motina kaip induktorius savo psichologines problemas ir sutrikimus perduoda vaikui. Motinos supratimu vaikas auga pas ją, tad jis privalo mylėti tik motiną. Ypač situacija vaikui grėsminga, kai šeimoje moterys turi Medėjos kompleksą, kai motina pažeidžia dukrą psichologiškai ir atima iš jos galimybę mylėti vyrą. Motina labai įtakoja savo dukrą ir yra ypatingai nusiteikusi prieš jos vyrą. Dažniausiai tai baigiasi tuo, kad vyras yra išstumiamas iš dukros gyvenimo, o vaikai - atskiriami nuo tėvo. Beje, šis kompleksas perduodamas iš kartos į kartą iš motinos - dukrai. Tokių motinų elgesys irgi yra daugiau ar mažiau panašus, o ir naudojama metodika - taip pat. Štai vienas iš pavyzdžių: visko, kas primintų vaikui tėvą, naikinimas. Nuotraukos, jei nesunaikinamos, tai nukišamos taip, kad vaikas nematytų ir nerastų. Tėvo dovanotos dovanos vaikams išmetamos, arba sukuriama tokia istorija, iš kurios aiškiai matosi, koks tėvas niekšas (štai padovanojo tėvas vaikui mobilų telefoną, kad jis galėtų tėvui paskambinti, kai tik panorės. Motina, tai pamačiusi, 'abišaiškino'bb vaikui, kad tėvas specialiai padovanojo telefoną, nes mokslininkų esą įrodyta, kad nuo jų atsiranda piktybiniai augliai. Dar baisiau, savo aiškinimą motina baigia šia išvada : tėvas tau specialiai padovanojo telefoną, kad tu susirgtum ir numirtum, o jam nebereiktų mokėti alimentų. Ir telefonas iš vaiko paprasčiausiai atimamas. Tokiu vienu pasakojimu motina pasiekia dviejų tikslų: suprogramuoja vaiko mąstysenoj faktą, kad tėvas yra blogas, siekia jo mirties ir kad juo negalima pasitikėti ir atima iš vaiko dovaną, kurios pagalba motina mažiau galėtų kontroliuoti vaiko ir tėvo ryšį.

Kitas pavyzdys - tėvo lankymasis yra visiškai nepageidaujamas. Jei tėvas ateina aplankyti vaiko, tai vengiama jį įsileisti. Geriausiai, kad jis liktų prie durų arba mašinoje, o jam vaikas bus išstumiamas pro duris. Visi, kurie tik nori, gali prie durų skambinti ir tik vieninteliam tėvui to daryti negalima. Motinos tipiškas elgesys su telefonu - irgi vienas iš simptomų. Būtent, motina vengia kalbėtis su tėvu telefonu, vaikas jokiu būdu nebus kviečiamas prie telefono. Labai dažnai, išgirdusi tėvo balsą, motina numeta ragelį arba iš vis neatsako į skambučius.

Ypač dažnai pasitaikantis elgesys - tai tėvo lankymosi trukdymas (Gardneris tam naudoja sabotažo sampratą). Kai sutartu laiku tėvas stovi prie durų, niekas jų neatidaro. Nors motina ir vaikas yra namie. Kitą kartą vaiko ir motinos iš tiesų namie nėra. Paprasčiausiai, nieko tėvui nepranešus, išvyksta. Ir kuo tolesnis atstumas skiria atskirai gyvenantį tėvą nuo vaikų, arba jei tėvas dirba darbą, kur dažnai reikia išvykti darbo tikslais, tuo dažniau motinai pasireiškia šis simptomas.

Dar labai dažnai pasitaikantis sutrikimo simptomas - motinos vaikui keliami ultimatumai : arba aš, arba tėvas. Pavyzdžiui, jei mokykloje vyksta koks renginys, tai motina pareiškia, kad neateis, jei ten bus tėvas. Tuo motina skatina vaiką manyti, kad tėvo pasirodymas yra nemalonus, nes tėvas kaltas bus, jei mama iš renginio turės išeiti. Gaila, kad vaikai nesugeba įžvelgti, kad būtent motinos elgesys yra ardantis harmoniją ir sukeliantis nemalonius pojūčius vaikui.

Motinos sudaro tokį vaizdą, kad vaikai visada kažkuo svarbiu užsiėmę, jei turi ateiti tėvas, jei jis skambina. Ir ypač būna pabrėžiama, kad tėvas pristoja, neduoda ramybės, įkyrus yra, na, anot motinų, tiesiog juos terorizuoja. Bet jei, neduok Dieve, kokį kartą tėvas dėl vienos ar kitos priežasties priverstas atšaukti vizitą pas vaiką, tai tada jau tragedija, nes jis, anot motinų, nesirūpina, apleidžia, nemyli, išmaino vaiką į kažkokį kitą reikalą ir t.t. Vaikui ilgai ir intensyviai yra formuojama nuomonė, kad viskas, ir mažiausias menkniekis, yra daug svarbiau, nei tėvas.

Vaikas, turintis PAS

Vaikas yra šokiruojamas reikalavimo ir įkyraus vertimo vieną iš tėvų mylėti, o kito nekęsti. Kai tuo tarpu jo širdelė pilna meilės abiems. Toks vaikui nesuvokiamas reikalavimas ir įtaka sukelia nesibaigiantį stresą. Pagaliau ateina metas, kai vaikas nebesugeba atskirti, kur tiesa, kur prasimanymai ir tiesiog užmerktom akim, aklai klausydamas motinos, perima jos elgesio modelį tėvo atžvilgiu - ima jo nekęsti. Dideliam motinų nusivylimui, jei jos tą sugebėtų suvokti (beje, jos dėl čia prieš tai minėto psichologinio ribotumo nesugeba to matyti) vaikas jų reikalavimams paklūsta ne iš meilės, bet iš baimės.

Kuo griežtesnė motina savo vaikui jo bendravime su tėvu - tuo vaikas tampa atšiauresnis savo tėvui. Motina demonstruoja nepasitenkinimą ir pyktį, jei pastebi vaiko interesą ar kokį kitą teigiamą jausmą tėvui. Nevengia tokia motina ir priekaištų, kol pagaliau vaikas įgyja pastovų kaltės jausmą, jei kartais tenka susitikti ar bendrauti su tėvu. Štai keletas sugebančių kalbėti vaikų argumentų, kodėl jie nenori su tėvu bendrauti ir kodėl tėvas yra negeras: tėtis reikalauja, kad valyčiau dantis. Arba aš turiu valgyti, sėdėdamas prie stalo, arba jis leidžia man žiūrėti filmukus, jei aš esu paruošęs namų darbus, arba kai aš pagroju pianinu, jis ne taip stipriai ploja, kaip mama, arba mano mamos dviratis geresnis, nei tėčio. Kliūna ir močiutėms iš tėvo pusės: ji mane lepina... Ar šie argumentai yra tikrai pagrįsti, kad tėvas negerai, netinkamai elgiasi su vaiku, ar jie tiesiog motinos į vaiko burną įdėti?

Vaikai mato melą, apgavystę ir ilgainiui tai tampa, vaiko supratimu, normaliu reiškiniu. Vaikai mato grubų elgesį ir ginčus tarp tėvų. Tai irgi tampa jiems normaliu reiškiniu. Kalbėti netiesą, šmeižti kitą, manipuliuoti tampa vaikų sąmonėje irgi normaliu reiškiniu, gyvenimo norma. Psichiatrijos ir psichologijos specialistų nuomone, šis sindromas - labai pavojingas vaikui, nes jo mąstysena, pasaulėžiūra, moralė, socialinio gyvenimo galimybės yra negrąžinamai pažeidžiamos. Vaiko ryšys su atstumtu tėvu yra sugriaunamas visam likusiam gyvenimui'85 Kaip berniukui svarbu turėti tėvą kaip vyro pavyzdį, taip pat ir mergaitei svarbu turėti tėvą, kaip pavyzdį vyro vaidmens formavimęsi. Lygiai taip pat ir mergaitėms svarbu turėti motiną, kaip pavyzdį moters formavimęsi, ir berniukams motiną - moters įvaizdžio formavimuisi. Tai labai svarbu, nes vaikai turi išmokti normaliai bendrauti su abiejų lyčių žmonėmis. Vaikai, turintys šį sindromą, susiduria su sunkumais dėl neteisingo tikrovės įvertinimo. Kuo vyresni jie tampa, tuo dažniau būna konfrontuojami aplinkos ir įvykių, kurie kitų žmonių suprantami ir vertinami kitaip. Tokie vaikai nesugeba patys turėti aiškią savo nuomonę, nes ilgus metus jie buvo motinų programuojami. Tai sukelia pastovų stresą, nesusigaudymą situacijose, nepasitikėjimą savimi ir kitais, ypač, kurių nuomone yra kitokia, nei programuotojo - motinos. Sunkesniais atvejais išsivysto realybės nebesuvokimas. O pažeistas realybės suvokimas - tai jau vienas ir psichozės požymių. Štai kaip gali motina (retais atvejais - tėvas), kuriai po skyrybų paliekami auginti vaikai, juos dvasiškai suluošinti.

Aš - ne psichiatrijos specialistė, todėl negaliu teigti, kad viena ar kita moteris turi tokį psichologinį sutrikimą, kad viena ar kita žaloja savo vaiką. Bet, matant kai kurių motinų elgesį, klausantis jų argumentų, yra pakankamai priežasčių įtarti, kad jos - tikėtinos savo vaikų žalotojos.

Tad, prieš smerkdami vieną ar kitą išsiskyrusios šeimos pusę, gal imkime ne lozungus apie moterų prigimtines teises šūkauti, bet gilintis į problemos priežastis.

Tad gal pagaliau atėjo pats laikas ir Lietuvoje rimtai atkreipti dėmesį į iširusios šeimos situaciją, ypač į vieno iš tėvų nusiskundimus dėl kito tėvo sistemingo trukdymo bendrauti su vaikais. Beje ar kas pasidomėjo vaiko atskyrimo nuo tėvo pasekmėmis pačiam tėvui ? Užsienyje yra paskelbti tyrimų rezultatai ir tuo klausimu.

Tad gal pagaliau atėjo pats laikas ir Lietuvoje rimtai atkreipti dėmesį į iširusios šeimos situaciją, ypač į vieno iš tėvų nusiskundimus dėl kito tėvo sistemingo trukdymo bendrauti su vaikais. Manau, kad pribrendo laikas tiek teismuose, tiek vaikų teisių apsaugos institucijose į tokius nusiskundimus pažvelgti rimčiau ir giliau. Ne besiskundžiančio tėvo ar motinos labui, bet vaikų labui. Noriu mesti akmenį į teisėsaugos daržą. Nesuprantu, kaip galima riboti normaliam tėvui bendravimo laiką su vaikais, kai Lietuvos įstatymai garantuoja abiejų tėvų lygias teises ir pareigas jų vaikų atžvilgiu. Ar nepagalvojote, kad tokiai motinai, žalojančiai savo vaikus, jūs dar ir teisines garantijas tam žalojimui sudarote? Nebent taip atsitinka dėl informacijos stokos. Kaip jau minėjau, man nepavyko rasti lietuvių kalba jokios literatūros ar kokios nors informacijos ta tema. (artimiausiu laiku ims veikti tinklalapis www.tėtis-info.lt, kur bus daug plačiau nušviesta ši ir kitos iširusios šeimos problemos).

Nežinau, ar Lietuvoje šis sindromas yra žinomas specialistų, ar taikomos jo gydymo metodikos, ar vaikų teisių apsaugos institucijos yra įtraukusios šį sindromą į vaikų psichologinio žalojimo sąrašus ir ar jau imamasi rimtų priemonių užkirsti kelią šiai vaikų žalojimo formai.

Tuo tarpu ES šis sindromas pripažįstamas kaip vaikų psichologinio žalojimo pasekmė. Tuo klausimu jau yra organizuoti kongresai ir simpoziumai (2003 m. - Nyderlanduose, 2004 m. -Belgijoje, 2007 m. balandžio 13 d. - Europarlamento rūmuose Briuselyje, kur kalba pasakė Vokietijos psichologė Ursula Kodjoe. Šiais metais kovo 3 diena Briuselyje įvyko tėvų susitikimas su europarlamentare ponia Frieda Brepoels).

Vakarų Europos šalyse atsirado nauja teismų praktika, kai teismui yra paskirtas profesionalus psichiatras, kuris dalyvauja bylose dėl vaikų. Karti patirtis parodė, kad geriausia išeitis, konstatavus PAS požymius,- atskirti vaiką nuo neapykantą atskirai gyvenančiam tėvui programuojančio (smegenis plaunančio) globėjo.

Baigdama norėčiau išlikti optimiste ir tikėtis, kad Lietuvoje kuo greičiau bus susirūpinta šia problema ir kad Lietuva, kaip tikra ES narė, neliks nuošaly ir neleis toliau motinoms, retesniais atvejais tėvams, psichologiškai žaloti savo vaikų. Ir dar: tikiu, kad nors dalis taip besielgiančių tėvų, susipažinę su čia pateikta informacija, savo vaikų ateities ir psichologinės sveikatos labui peržengs per savo beribį egoizmą. Nes tikra meile - nesavanaudiška, nes tikra meilė - kai tau brangus žmogus, o juo labiau - vaikas, jaučiasi gerai ir yra laimingas.

Birutė van der Weg-Bražiūnienė