Ne kiekvieno nosiai...

Tema nėra nauja: apie kvapus. Kaip keista bebūtų, šiandien apseisime be visokių užkalniškų pasikvėpinimų. Ir nė žodžio nebus apie jokias aromaterapijas.

Bus apie bėdą. Tą, kurią savo nuosavomis nosimis pernai jautė ne tik klaipėdiškiai ar Didijį Gaisrą išgyvenę dzūkai. Ir jūs, šias eilutes skaitantys, daug tiksliau, nei publikacijos autorius žinote, kur ir dabar kvapas nėra malonus. Ir nebūkime švelnūs: dvokia (lietuviškiau būtų - smirda) ištisi mūsų miestai, rajonai, ir „pasisvečiuoti“ daniškas kiaules įsileidę kaimai.

Jei nustebote ir pirmąsyk apie tai išgirdote – esate unikalūs. Nes 96 procentai žmonijos kvapus suvokia taip, kaip ir turi suvokti. Du procentai yra tikri kankiniai: net operos teatre dėl kaimynės kvepalų jie linkę žiaukčioti, nes yra hiperjautrūs. Na, o likę du procentai – tai žmonės, kurie paprastai nieko neužuodžia: turgun jie nepuola net ir tada, kai Klaipėda pakvimpa stintomis.

Dabar prasideda pastraipa, kuri, nors gal ir įdomi, bet ne kiekvienam net ir didelius mokslus išėjusiam įkertama.

Kuo tas kvapas pamatuojamas?

Kai pasiskaitai – atsakyti paprasta: kvapo vienetas vadinasi OUE. Jei detaliau, tai būtų taip: oro mėginys praskiedžiamas neutraliomis dujomis ir pateikiamas vertintojams. Vertinama su prietaisu, kuris vadinasi olfaktometras.

Kaip jau supratote, olfaktometre yra padalos. Dabartinė Lietuvos higienos norma leidžia, kad viename kubiniame metre oro olfaktometras parodytų ne daugiau, kaip 8 OUE. Daug tai ar maža?

Supratimą visuomet atneša palyginimai. Štai, Vokietijoje higienos norma yra 0.25 OUE kubiniame metre. Bet gąsdintis ir saviškius peikti neskubėkime: Danijoje ir Olandijoje leistina ir pavojaus nekeliančia riba laikoma 10 OUE viename kubiniame metre.

Lietuvos Vyriausybė (ir, žinoma, mūsų garbingoji SAM) jau senokai kalba, kad taršą reikia mažinti. Ir netgi teisiniai aktai jau ruošiami, pagal kuriuos nuo 2024-ųjų Lietuvoje oro užterštumas (dar lietuviškiau – smarvė) būtų sumažinta iki 5 OUE.

Bet ir čia dar ne pabaiga: planuota, kad leistina OUE norma būtų 3. Kubiniame metre. Iki šių metų buvo įmanoma, kad taip ir atsitiktų.

Bet dabar teks tai pamiršti. (Kaip tai teks pamiršti? – klausia rašinio autoriaus SAM). Ir šio autorius atsako: tam, kad leistinoji teršalų (ir smirdalų) norma būtų dvigubai mažesnė, reikia maždaug 30-ties milijonų eurų! Pernai dar buvo realu tuos milijonus iš ES gauti. Šiemet – neberealu. Nes virkštelės link jau tiesiasi chirurgo žirklės.

Todėl turim nustoti svajoti. Bet - kuomet svajonės baigiasi, tai dar visiškai nereiškia, kad baigiasi pokalbiai apie kvapus. Todėl tęsiam: aiškinamės, kodėl gi gi tie kvapai mums yra svarbūs.

O gi todėl, kad, sako, jog kiekvienas ilgametį stažą turintis gydytojas pagal paciento kvapą gali nustatyti ir jau prasidėjusias, bet tradicinei medicinai dar nematomas ligas.

Neišgalvota tai: žinau, kad taip už akių ligai buvo užbėgta, į kabinetą užėjus vienam garsiam Lietuvos sportininkui. Bet buvęs pacientas ligos prisiminti nenori. Gydytojas kalbėti nenori dar labiau.

Nes... ką ministerija pasakys? Štai dabar viskas ir prasideda rašinio dalis, kuriai įrodymų to rašinio autorius visiškai neturi. Bet gi jums įdomu, tiesa? Todėl paskaitykite.

Tuo, ką čia tolėliau išgirsite, galite netikėti. Tačiau stebina kitkas: teorija bei praktika teigia, kad kiekvienas mūsų gali atskirti daugiau, kaip tūkstantį kvapų. O gal jūs vienas iš tų, kurie kvapų ir skonių sferoje itin patyrę? Nes kai kurie degustatoriai, sako, atskiria net iki 17 tūkstančių kvapų!

Bet, jei net ir patikėjote tuo, ar galėsite suvokti, kad dar reikia gerokai daugiau žodžių, jei norime apie tuos kvapus kitiems papasakoti? Ar nepritrūks degustatoriai epitetų, tuos kvapus aprašinėdami? Štai, ką dar reikia sugebėti! Na, bet artėkime prie detalių. Primenu: jos – nepatikrintos.

Muskuso kvapas. Sako, kad sergant Parkinsono liga kūnas skleidžia kvapą, panašų į muskusinio elnio kvapą. Priežastis (o gal reikėtų sakyti – pasekmė) – negatyvios reakcijos odos riebaluose.

Gydytojai linkę pripažinti, kad vienas iš Alzheimerio ligos požymių – nuo paciento sklindantis rūgštokas ruginės duonos kvapas.

Yra buvę kuriozinių nutikimų, kuomet gydytojas pacientą išprašė iš kabineto, nes, girdi, atėjo neblaivus. Ups! Nes blogą – parūgusio alaus kvapą – iššaukia (gali iššaukti) ankstyvosios tuberkuliozės stadijos. Ir dar: tarsi šlapias kartonas (matote, kokių epitetų prireikia!) kvepia (arba turėtų kvepėti) tuberkulioze sergančiojo oda.

Esu priverstas pakartoti: ką tik išvardintieji pavyzdžiai (ir kvapai) – mokslinio pagrindo neturi. Bet jie – padiktuoti praktikos. Tęsiame.

Acetono kvapas. Beveik visuomet siejamas su priverstiniu (arba prisiverstiniu) badavimu. Technologinis paaiškinimas: organizmas pradeda deginti riebalus, kad gautų gliukozės.

Jei žmogus dvokia, kaip pūvanti žuvis – trimetillaminurija. Itin retas medžiagų apykaitos sutrikimas, kuomet fermentai, turintys išsiskirti per inkstus arba kitus organus - šalinami per odą.

Amoniako kvapas signalizuoja apie inkstų funkcijos sutrikimus arba kepenų nepakankamumo riziką.

Virtų kopūstų kvapas – genetinė liga tyrosinemija. Kvapo sukėlėjas – vienos iš amino rūgščių – tirozino perteklius kraujyje. Ir t.t.

Jūs supratote: pavyzdžių gali būti ne dešimtys, o šimtai. Bet gi dar nė neužsiminėme apie sveiko organizmo kvapus! Taip, taip: sveikuoliai irgi duoda peno įžvalgiems daktarams! (Mes gi visiškai šiandien nekalbėjome apie feromonus). Kas jie, tie feromonai? Tai taip pat nuo mūsų kūno sklindantys kvapai.

Dažniausia jie praneša gerą žinią: aš esu sveikas; aš esu vaisinga; aš esu suijaudinęs; aš esu draugiška. Štai, mūsų kūneliuose esančios „Copulins“ grupės riebalų rūgštys pavieniui neturi jokio poveikio, bet tam tikras jų derinys – moterims išsiskiriantis ovuliacijos metu – iškart padidina testosterono kiekį vyrų kraujyje. Ir - tik atrodo, kad nieko neatsitiko. Bet gi – atsitiko! Arba dar atsitiks! Tik prašau neužsisvajoti. Nes turime grįžti į...Klaipėdą.

Tie uostamiesčio nepuošiantys kvapai anksčiau ar vėliau privalės išnykti. Kaip ir tos prakeiktos ir visai ne mums naudą nešančios kiaulių fermos! Atmerkit akis: jos čia pastatytos tikrai ne tam, kad lietuviai darbo jose gautų O tam, kad Danijos gyventojams po langais nesmirdėtų!

Iš lėto, labai iš lėto, bet - įsibėgėja šiukšlių rūšiavimas. Tikiu, kad ateis eilė ir kvapų rūšiavimui: blogus – lauk, gerus – arčiau savęs!

Ir dar turiu tęsėti pažadą: sakiau gi, kad apie Klaipėdą pradėjęs, apie ją ir baigsiu.

Maždaug prieš pusę amžiaus, kuomet tame mieste iš mokyklos grįždavau į namus, stengiausi kuo ilgiau gatvėje užtrukti. Mat tuomet ten veikė saldainių fabrikas. Ir visas miestas skaniai kvepėdavo irisais.

Žinau, kodėl buvo geriau: buvome jauni.