Negalima nesižavėti Profesoriumi: strategija, kaip eliminuoti Prezidentą

Negalima nesižavėti Profesoriumi: strategija, kaip eliminuoti Prezidentą

Kalbant apie mėginimus jo ekscelenciją Gitaną Nausėdą nustumti ten, kur Respublikos Prezidentas buvo iki Dalios Grybauskaitės, t.y. apriboti Prezidento galias iki, iš esmės, nominalaus valstybės vadovo statuso, negalima nesižavėti Profesoriumi.

Tokias daugiasluoksnes makiaveliškas strategijas moka kurti labai nedaugelis, o Lietuvoje gal tik jis vienas. Paanalizuokime šias strategijas plačiau, nes manau, kad tikrai įdomu.

Taigi, strategija prasidėjo jau pirmąją naujo Seimo kadencijos dieną, kai, priešingai ilgametėms parlamentarizmo tradicijoms, už kurias anksčiau patys konservatoriai stojo mūrų, į opozicijai priklausančius postus Seime buvo pasiūlyti ir paskirti ne pagrindinės opozicinės frakcijos, bet mažesniųjų opozicinių frakcijų atstovai ar net atstovai iš mišriosios frakcijos.

Tokiu veiksmu iš karto nušaunami net trys zuikiai – mažesniosios opozicinės frakcijos jaučiasi dėkingos gavusios tuos postus, kurie joms nepriklausė ir gaunama tam tikra jų parama; iš žaidimo maksimaliai išjungiama didžiausia opozicinė frakcija; supriešinama opozicija, kuri vėliau nesugeba išsirinkti opozicijos lyderio, taip tau dar labiau palengvinant darbą valdančiojoje daugumoje. Gražu? Nesakykit, tikrai gražu.

Toliau, apsitvarkius reikalus Seime, galima pradėti „dirbti“ ties Prezidento klausimu, pasistengiant ir jį maksimaliai išjungti, tokiu būdu bandant susigrąžinti tą valdžią iš Daukanto aikštės, kurią savo laiku buvo atidavę patys konservatoriai. O čia strategija yra dar sudėtingesnė bet, tuo pačiu, gražesnė.

Iš pradžių konservatoriai mūru stoja už visus tris buvusius Saulio Skvernelio Vyriausybės ministrus, iš kurių du negavo ambasadorių postų, o vienam buvo neleista grįžti dirbti teisėju. Nuo ko vidutinis rinkėjas jau turėtų pradėti kelti antakį, nes tie patys konservatoriai dar prieš rinkimus nuolatos teigė, kad S. Skvernelio Vyriausybė yra „pati blogiausia Vyriausybė“, etc. ir etc.

O čia visi trys buvę šios Vyriausybės ministrai, kas sudaro beveik ketvirtadalį Vyriausybės sudėties.

Ir tikrai gražu būna žiūrėti dabar, kai vienas po kito įtakingi konservatoriai dabar aiškina, kokie tie ministrai buvo profesionalūs, kaip profesionaliai dirbo, kaip jokiuose skandaluose nebuvo, etc. ir etc.

„Jei A. Nausėda atsitrauks dabar klausime dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Tarybos, vadinasi, jis vėliau bus priverstas atsitraukinėti ir kitais klausimais.

Bet neapsigaukite – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nėra ta publika, kuri ieškotų draugysčių su oponentais ar viešai objektyviai juos vertintų. Vos tik situacija pasikeistų, konservatoriai būtų pirmieji, kurie išpiltų ne vieną kibirą pamazgų ant šių buvusių ministrų galvų.

Dabar šie buvę ministrai konservatoriams pasidarė labai „profesionalūs“, „geri“ ir „Lietuvai reikalingi“ dėl to, kad jų istorijas galima naudoti kovoje prieš JE Nausėdą.

Ir čia prasideda antroji strategijos dalis – iš kažkur viešumoje atsiranda istorija apie tai, kad, neva, Raimundas Karoblis buvo neskirtas ambasadoriumi dėl to, kad, savo laiku, Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriumi, neva, paskyrė ne JE Nausėdos norėtą kandidatą, bet kažkurį kitą.

Nežinau ir nesiimu vertinti, kiek ši istorija yra pagrįsta ar reali, bet ji tų pačių konservatorių pradedama labai eskaluoti viešumoje su aiškiu tikslu dabartinėje situacijoje įvelti JE į jam nemalonią ir neparankią viešųjų ryšių situaciją, tokiu būdu iš dalies ar visiškai suvaržant jo veiksmus viešumoje.

Ir čia mes jau pereinam prie trečiosios, mano nuomone, pačios įdomiausios strategijos dalies – kaip žinia, vakar konservatorių frakcijos narys Matas Maldeikis viešai pareiškė, ir ne šiaip pareiškė, bet jau su grasinimais, kad jei JE Nausėda neatsisakys Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Tarybos ir neperleis šios funkcijos Ingridai Šimonytei, bus kreiptąsi ir į Konstitucinį Teismą. O va čia jau tikrai įdomu.

Visų pirma – kodėl būtent M. Maldeikis? Su visa derama pagarba jam, jis yra eilinis Seimo narys ir eilinis konservatorių frakcijos narys. Pastebėkite, kad konservatorių sunkiasvoriai šiuo klausimu tyli.

Nepasisakė nei pati I. Šimonytė, Gabrielius Landsbergis gal kažką ir pakomentavo, bet taip numygdamas ir nieko aiškaus nepasakydamas, kiti irgi tyli. Reiškiasi vienas M. Maldeikis. O ir šiaip, gana drąsu eiliniam Seimo nariui atviru tekstu „rautis“ ant paties Prezidento.

O šioje situacijoje reiškiasi vienas M. Maldeikis būtent dėl to, kad vėliau, jei konservatoriai pamatys, kad partija darosi pralaimėtina, kad JE laiminėja, M. Maldeikį galės patraukti su minimaliais nuostoliais. Ką nors pakomentuos, kad čia jis savo asmeninę iniciatyvą pademonstravo, frakcijos nuomonės jis neatspindi ir viskas.

Bet jei bus pamatyta, kad strategija veikia, kad konservatoriai šioje situacijoje pradeda imti viršų, o JE Nausėda – atsitraukinėja, tuomet galit neabejoti, kad įsijungs ir frakcijos sunkiasvoriai.

Na kaip, gražu? Mano nuomone, tikrai gražu ir beveik verta aplodismentų. Tikiuosi, kad kada nors apie Profesoriaus strategijas bus parašyta knyga, kuri būtų įtraukta į VU TSPMI privalomos literatūros sąrašus.

Aišku, šios Profesoriaus strategijos turi ir tam tikrą šalutinį poveikį: konservatoriai turi labai nedaug sąjungininkų ir susikuria sau labai daug priešų, o dėl to valdžioje būna pakankamai retai, nors ir turi labai ištikimą bei stabilų elektoratą.

Advokatas Dominykas Vanhara, APB „Vanhara ir partneriai“ vadovaujantis partneris. Pirmą kartą komentaras publikuotas autoriaus „Facebook“ paskyroje.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder