Kas apsakys, kiek reikia turėti dvasinės stiprybės atsisveikinant su artimu ir mylimu žmogumi. Širdį plėšo gėla ir skausmas. Tik tada, po išsiskyrimo ribos, kankinamai pajunti, kiek daug žodžių liko nepasakyta. Ypač gerų, kurių gyviesiems sakyti mes esame tokie šykštūs. Juk tiek daug dar norėjau paklausti, pasitarti, atleisti ir paprašyti atleidimo.
Vėl ir vėl galvoju: kodėl mes neišsikalbam, kodėl pačius širdingiausius pokalbius vis atidėliojam? Aplaidu, gėdinga, galvojam, kad dar suspėsim? Nespėjau... Nuraminti liūdinčiuosius ir nusiraminti būna labai sunku. Tą sugeba padaryti tik visagalis laikas.
Kartą giminaitės paklausiau, kaip ji sugeba taip tvirtai laikytis, nors palaidojo tėvus ir brolius. Atsakė, kad juos jaučia, jai atrodo, kad artimieji vis dar gyvi. Nors pritarė, kad žmogų reikia gerbti gyvą, dovanoti gėlių, užjausti. Pavėluota pagarba, užuojauta išėjusiesiems, matyt, nebeturi reikšmės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą