Nuo ko pradėsime valstybę?

Nuo ko pradėsime šįkart?..

Zigmas pradėjo nuo karvės

1964 m. Šilutės valdžia jaunam žemės ūkio specialistui Zigmui patikėjo vadovauti tarybiniam ūkiui, ką tik sukurtam iš dviejų visiškai nuskurusių „Pergalės“ ir Lenino kolūkių. Zigmas į savo būsimąsias valdas atvažiavo pirmosios darbo dienos išvakarėse ir, žinoma, nuėjo į kažkokią apšnerkštą salytę, kur jaunimas buvo susirinkęs pašokti. Pačiame šokių įkarštyje keli įkaušę vyrai į salę įvedė karvę ir jinai, galbūt pirmąkart išgirdusi nuostabią armonikos melodiją, susijaudino, o gal, paklydusi prirūkytos patalpos debesyje, taip išsigando, kad kiek kilstelėjusi uodegą tik... Armonika nutilo, šokiai nutrūko - neduokdie paslysi... Ir jaunas žemaitis Zigmas viską suprato. Suprato, nuo ko reikia pradėti kurti ūkį. Nuo kultūros!

Kaip tarė - taip darė. Netrukus ši gyvenvietė ėmė garsėti. Iš pradžių kaip viena gražiausių Lietuvoje, vėliau visoje Tarybų Sąjungoje, o visas Juknaičių tarybinis ūkis tapo idealu, kurio siekė visi. Buvęs ilgametis ūkio direktorius Zigmantas Dokšas iki šiol negali pamiršti tos lemtingos karvės, parodžiusios teisingą kelią. Ne tarybų valdžia, ne „išvystyto“ ar dar ten kokio socializmo propaguotojai kelią parodė. Karvė padėjo suvokti, kad ne geras gyvenimas sukuria gražų žmogų, o gražus žmogus - gerą gyvenimą. Kodėl visoje Tarybų Sąjungoje buvo vos vienas kitas tokio lygio ūkis? Juk karvių buvo ir kitur. Tokių karvių buvo, o tokių zigmų buvo vos vienas kitas. O kiti dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių manė, kad pirmiausia reikia sukurti gerą gyvenimą, o jau paskui, kai bus už ką, kurti ir gražų žmogų. Ir todėl iš esmės nesukūrė nei vieno, nei kito.

Nuo ko pradėjo prezidentė?

Gal, sakau, Daliai Grybauskaitei Zigmantas Dokšas bus kada papasakojęs istoriją su karve. Gal įgimti ar įgyti estetiniai įsitikinimai „kalti“. Bet pradėjo ji valstybę nuo to paties kaip ir žemaitis Zigmas. Nuo kultūros.

Vos ėmusi prezidentauti ji subūrė ekspertų grupę „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms“ parengti. Kultūros žmonės, kūrybinė inteligentija buvo maloniai šokiruota, kad prezidentė, vadinta sausa ekonomiste, pilka finansininke ar tiesiog apskaitininke, pasirodė esanti jų žmogus.

Dar didesnio džiaugsmo buvo, kai parengtos gairės Seime buvo entuziastingai sutiktos, o, patvirtintos nutarimu, virto įstatymu, kuris skelbė:

„Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad KULTŪRA YRA VALSTYBĖS PAMATAS (žodžiai išskirti „Respublikos“ - kad politikai pastebėtų), kad kultūra ir kūrybiškumas yra svarbiausi Lietuvos ištekliai ir kultūros padėtis Lietuvoje reikalauja kritinio požiūrio, dėmesio ir teigiamų pokyčių, taip pat į būtinybę išsaugoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir suteikti kultūrai prioritetinės valstybės remiamos srities statusą...“

Tačiau tarp prezidentės ir jauno žemaičio Zigmo liko esminis skirtumas. Zigmas kaip tarė, taip darė. Prezidentė tik tarė. Gal svarbesnių rūpesčių atsirado. Gal susidūrė su partijų, kurios valstybės pamatą matė visai kitokį, priešinimusi. Tačiau kažkodėl skirtingai nuo Latvijos, Estijos ir Lenkijos, kurios dalį Europos Sąjungos pinigų, skirtų infrastruktūros plėtrai, atidavė kultūrai, Lietuva prie šių pinigų savo kultūros tiesiog neprileido.

Ne Lietuva neprileido. Jos politikai, taip „subtiliai“ besirūpinantys savo valstybės pamatais. Kitaip ir negalėjo būti. Jeigu būtų kitaip, argi net pats žodis „kultūra“ būtų taip ignoruojamas per rinkimų kampanijas? O gal kas nors šiemet girdėjote tą žodį kandidatų į Seimo narius ir partijų debatuose per Lietuvos televizijas? Bent aš - negirdėjau. Ir negalėjau girdėti. Nes žmonės, kuriems rūpi kultūros likimas - jau ne elektoratas. Jų mažuma. Nepalyginti mažesnė už seksualines mažumas. Vadinasi, į juos politikams orientuotis jau nebeliko motyvo.

Ką kišame po valstybės pamatu?

„Respublika“ į šį klausimą jau yra ne vienąkart atsakinėjusi. Daug joje rašyta apie Nacionalinio dramos teatro, Šiuolaikinio meno centro vaizdo ir garso išdaigas. Apie tai pačiai „kultūrai“ atstovaujantį ne vieną milijoną kainavusį „fliuksusinį“ Zuoko pirkinį Lietuvai iš Mačiūno fondų. Apie Arūno Gelūno „kūrybines industrijas“, po kurių skraiste buvo juridiškai įteisinti „pasturgalio kultūros“ standartai. Ir visa tai sukišta į mūsų valstybės pamatus?

Šio bei to, tik nepalyginti švaresnio, tauresnio, iškilesnio į tuos pamatus yra įmūrijusi gal tik prezidentė. Ar dar pamenate jos inicijuotą akciją? Pernai. Prieš Kalėdas. Na gi, kai prezidentė paragino aukoti knygų šalies bibliotekoms! Atsimenate, kaip prezidentė ragino: „Tegu šios Kalėdos būna - Knygų Kalėdos. Skaitykime. Dovanokime. Dalinkimės!“

Man kraupi buvo šita akcija. Prezidentės „suubagautos“ knygos - į bibliotekas? Tai čia yra valstybinis požiūris? XXI amžiuje! Čia greičiau Mildažytės bėdų turgus nei prezidentės valstybinis mąstymas. Ir požiūris į kultūrą. Ir į valstybės pamatus. Tai ar dabar jums aišku, ko ta mūsų valstybė, ant šito pamato statoma, siūbuoja, siūbuoja ir pati nežino, kada nugrius.