Nuotaikos

Nuotaikos

Kol žiūri TV, žinoma, ne "24 valandas", daug kas atrodo labai gražu Lietuvoje: sėkmės istorijos, vadinamasis, kartais ir tikrasis elitas prie įvairiausių renginių - vykusių ir nelabai - sienelių su ne Lietuvos dizainerių kurtais drabužiais, rankinėmis, bižuterija, gailestingumo mažutėliams, gyvenimo nuskriaustiems apraiškos. Iš tiesų tų apraiškų pasitaiko, bet tai toli gražu ne masiniai reiškiniai. Žodžiu, kol žiūri TV, Lietuva regisi vos ne idilija.

Gal iš tiesų, jei lygintumėm su skurdžiausiomis pasaulio šalimis. Bet lygintis su skurdžiausiomis juk taip nesinori. Kaip ir su ES šalimis, pagal pragyvenimo lygį besirikiuojančioms lentelių pabaigoje.

Gal ir todėl klaipėdiečiai signalizuoja apie tai, ką mato savo aplinkoje. Štai ponia Aušra su liūdesiu pranešė: "Ką tik baigėsi dar vieni mokslo metai. Dvi šeimos iš mano aplinkos kraunasi lagaminus be atgalinio bilieto. Vienoje šeimoje trys vaikai, kitoje - vienas. Einu gatve, stovi būrelis mergaičių. Apsikabinusios verkia ir kalbasi.

Tekstas pažįstamas iki skausmo: "Tu tik rašyk, aš tavęs labai pasiilgsiu..." O ponia Sonata parašė: "Aš jau seniai nusivyliau algomis, kurias moka žmonėms, baigusiems krūvą studijų vien tam, kad būtų geresni specialistai. Baigiau dvejas bakalauro studijas, tiek pat magistro, specialybės labai paklausios ir reikalingos, tačiau... Už etatą pasiūlo geriausiu atveju 400 eurų.

Žema? Tikrai. Skaudu? Neapsakomai. Tad tam, kad išgyventum, tenka dirbti po 12 val. per parą. Grįžusi namo dar gaminu visokius širdžiai mielus dalykėlius, be jų išprotėčiau, manau.

Tad studijuoti ir investuoti į tai čia, Lietuvoje, tikrai neverta. Niekam čia nereikia protingų ir išsilavinusių... Juk avis lengviau valdyti." Tačiau labiausiai pribloškė Jurgos Karčiauskaitės-Lago prisipažinimas: "Gyvenimas turi tekėti lyg upė. Nešti tave pasroviui - gali lengvai priešintis, tačiau greit pavargsi. Nieko nepasieksi, nes jo srovė stipresnė. Ir su įvykiais aplinkoje, ir su pačiu savimi - ateina metas suprasti, kad reikia save priimti tokį, koks esi. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis tik ji visada bus šalia - supratinga ir švelni. Geriausia tavo draugė - tu pati. Paskutinės dvi neramios dienos Lietuvoje prieš man pakeliant sparnus tolimam aukštam skrydžiui. Mintys ir šviesios, ir tamsios. Nelaikau to emigracija, nes čia lieka mano namai, darbas, kolektyvas. Čia viskas, kas brangiausia, įskaitant ir geriausius pasaulyje draugus, kolegas ir tėvus."

Pasiblaškiusi tarp Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, ji pagaliau pasirenka Ispaniją, kurioje garsi visame pasaulyje firma pripažino jos prekybinį ženklą, ir dabar jai svarbiausia pateisinti tą pasitikėjimą ir, matyt, tą daryti Ispanijoje, o ne Lietuvoje, geresnės sąlygos.

Taigi, tokios klaipėdiečių nuotaikos šalia gražios ir sėkmingos Lietuvos paveikslėlių per TV.

Kol mūsų politikai riejasi tarpusavyje, spręsdami tik juos pačius dominančius reikalus, retkarčiais prisimindami, kad reikia pašūkalioti - susigrąžinkime lietuvius iš emigracijos, bet visiškai nieko dėl to nedarančius (pašalpos ir lengvatos auginantiems vaikus, bent šiokia tokia parama ir lengvatos smulkiajam ir vidutiniam verslui, na, pagaliau ir atlyginimų politika, kuri reguliuojama toli gražu ne Seimo, o jam diktuojančių oligarchinių klanų), Lietuva toliau išsivaikšto.

Ir tarsi anekdotas "Kas paskutinis Lietuvoje užgesins lemputę", jau tikrai darosi grėsmingas. Nepaisant retų gražių pasakėlių apie sugrįžtančius į Tėvynę lietuvius.

Pasakėlių tęsinio, kai tie reti grįžtantieji vėl neria toliau nuo Lietuvos, deja, nesulaukiame...

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder