Pasaka apie Amberlandą
Pasaka apie Amberlandą

O buvo taip. Gyveno kažkada prie Baltijos krantų narsi ir karinga lietuvių tauta. Meldėsi ir aukojo savo deivėms ir dievams, šventose giraitėse meditavo vaidilutės, garbino ir aukojo Perkūnui, Žemynai, Laimai ir Mildai.

Privengdavo jų ir vikingai, ir mongolai, ir maskoliai visokie. O jeigu tik lįsdavo prie mūsų bobų arba midų mėgindavo nugvelbti, kaipmat smagiai gaudavo į dantis. Vikingai gaudavo taip, kad net ragai ant šalmų išsitiesdavo, o maskoliai pamiršdavo, kur Maskvą paliko...

Todėl ir gerbė. Todėl ir bijojo. Dėjo į šarvus iš baimės, dar ir duoklę mums mokėjo.

Bet laimė neilgai tetruko. Nespėjom pasidžiaugti, o fortūna ėmė ir nugarą mums atsuko. Tiksliau - užpakaliu į mus pasisuko. Oi, nekas mūsų šalelėj prasidėjo. Prasti popieriai.

Ir ėmė į Lietuvėlę brautis krikščionys, kruvinieji "šventieji" ir Romos popiežiai pradėjo skelbti kryžiaus žygius, siundyti ant lietuvių pagonių ir turto ištroškusius riterius. Su žirgais ir be žirgų. Žodžiu, neliko nieko kito, kaip tik imti melstis svetimiems dievams ir kryžiams. Kito kelio išlikti jau nebebuvo. Ir kuriam laikui mus ramybėj paliko.

Ir išsiplėtė Lietuva iki pat Juodosios jūros. Ir niekada prieš nieką tais laikais ant kelių nesiklaupdavo.

Tačiau kol mes svetimus dievus aukštinome ir riejomės tarpusavyje ar su kaimynais, šalia gyvenę slavai tik ir laukė progos mums gerai iškaršti kailį. Slapta puoselėjo mintis pavergti mus ir sukiršinti. Ir pavergė. Ilgiems šimtmečiams. Pavertė imperijos gubernija. Atbogino į mūsų nuskriaustą šalelę savo užpakalius visokie Muravjovai - korikai, kurie čia elgėsi su mūsų protėviais kaip su galvijais kokiais.

Uždraudė papročius, raštą ir kalbą. Maža to. Viena bėda nevaikšto. Mat daugumai mokslų ragavusių inteligentų jau ir gėda tapo kalbėti ir rašyti lietuviškai. Pragydo lenkų ir rusų kalbomis. Sakė, kad buvusi gimtoji kalba - prasčiokams ir runkeliams.

Bet atsilaikė varguoliai ir runkeliai. Atsibudo ir vienas kitas šviesuolis. Ir ėmė žadinti tautą. Ir pabudo lietuviai. Atsimerkė ir viena krūtine užtraukė: "Ant kalno mūrai, joja lietuviai!"

Ir atsilaikė dar ne vieną dešimtmetį. Išsaugojo ir kalbą, ir dainas, ir papročius. Ir išaušo laisvės diena. Suplazdėjo trispalvės. Ir dingo baimė. Ir apkabinom su broliais kaimynais Baltiją. Ir tankus plikom rankom sustabdėm. Sustojom į gyvybės žiedą. Ir paskelbėm pasauliui, kad esam nebe Rusijos užkampis. Esam Lie-tu-va.

Nesunku suprasti, kad pasaulis mus ne iškart suprato ir pažino. Vis rusais vadino, maskoliais visokiais ar sovietais. Tačiau atrodė - tuoj tuoj ir mus senosios šalys prisimins. Kaip valstybę. Laisvą ir mylinčią savo tėvų kalbą ir papročius.

Pamažėl, metai po metų, ėmė ir užaugo naujoji karta, kuri jau nebemokėjo buvusių okupantų kalbos. Na, gal tik nelietuviškus keiksmažodžius dar vartojo.

Ir tada nutiko keisti dalykai Baltijos šalelėj.

Pasirodė, kad naujajai kartai būti lietuviu kaip ir reikalo neliko. Kalbėti lietuviškai, mąstyti lietuviškai, dainuoti lietuviškai dažnam jau tapo gėdinga ir žema. Atsirado ir vyresnių besmegenių, kurie taip pat nusisuko nuo savo šaknų ir išbarstė viską, ką tėvai buvo palikę.

Va, taip pamažu, stepas už stepo, ir išsitrynė Lietuva ir lietuviai iš pasaulio žemėlapio. Vis dažniau lietuvio vietą užimdavo jau nebe lietuvis, o pusiau lietuvis - amberis. Kai tų amberių tapo dauguma, paaiškėjo, kad ir gyveno jie jau nebe Lietuvoje, o Amberlande.

Dabar čia triūsia verslūs ir išmanūs amberiai, kurie valgo amberfood,, nakvoja "Amberton", mokosi "Studlande", plaukioja "Brabanderiais", dujas jiems tiekia "Ambergrid" ir "Independence", laiškus siunčia jie "Pay post" ir "Baltic post", o savo olimpinę komandą pavadino "LTeam" .

Nenuostabu, kad "Eurovizijoje" amberiai dainuoja tik amberiškai, vildamiesi laimėti šį konkursą, nors niekaip nelaimi, vis apsijuokia, taip ir lieka it musę kandę.

Ką ten "Eurovizija". Net Vasario 16-ąją amberiai lietuviškai jau nebedainavo.

Ir prasidėjo tikras amberlaifas...

Dingo mūsų išskirtinė tradicija iš moteriškos lietuvaitės pavardės suvokti moters šeimyninę padėtį, jos padėtį visuomenėje. Atsisakėme to, ko kitos tautos pavydėjo. Taip ir dingo Butkienės, Zvonkuvienės ir Puišienės.

Amberės moterys, tekėdamos dabar jau vietoj gražių tautiškų pavardžių rinkdavosi amberiškas pravardes. Ir pasklido priviso po visą Amberlandą krūvos zvonkių ir smirdžių, kuprių ir butkių, šmutkių ir pirdžių, bonkių ir puišių, šmikių ir kvakių. Ir dar lavasčių su martinėlėm. Lyg kokių beždžionėlių.

Vargšėms Amberlando karvutėms, katytėms, kalytėms ir kitiems gyvūnėliams visai vardų nebeliko. Viską nusavino ir išgraibstė naujosios amberės.

Ir amberiai vardan "pažangos" ir "eurointegracijos" patys, niekieno neverčiami, atsisakė protėvių kalbos, tautos ir valstybės. Pasirinko teritorinės savivaldos statusą.

Nuo ryto iki vakaro Amberlando žemėje netilo kalbos apie pinigus. Kas, ką, už kiek nupirko, įsigijo, apgavo, "išdūrė" ir suklaidino.

Kadangi amberiai atsisakė valstybės, tai nebereikėjo ir savų pinigų. Todėl nors dirbo daug, jų teritorija visada buvo skolinga pasaulio "investuotojams". Kadangi buvo skolingi, tai Amberlando teritorijos administracija nuolat rinkdavo didesnius arba naujus mokesčius.

Laimei, Amberlando herbas bent jau gražus buvo: Tėvynės sąjungos kregždutės, sutūpusios socialdemokratų rožėse ir apsuptos gausybės trydos spalvos žvaigždučių.

O kaimynai iš Vakarų jau ir nebesusigaudė, kas ties amberiai. Iš kur jie atsirado, stebėjosi tie nuolat. Ir kur dingo prieš tai čia gyvenę lietuviai? Jau ir neatminė tokių.

Tiesa, Senoji Europa dar žinojo, kas tokie lenkai, latviai, estai ir baltarusiai. Bet niekaip nesuprato, iš kokios juodosios skylės tie amberiai išlindo.

"Mes esam amberiai, mes jėga", "mūsų jėga - amberizme", tuščiai plyšavo įsiutę amberių lyderiai ir amberimidžmeikeriai. Bet Baltijos bangų mūša nustelbė amberiškus Amberlando patriotų cypavimus ir rypavimus.

Ir paaiškėjo, kad nei Amberlandas, nei amberiai jau niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Nei sau, nei svetimiems. Na, gal tik tuo, kad daugiausiai Europoje surydavo "popcornų", "hamburgerių", "hotdogų" ir kitokių mėšlainių.

Ir saujelė Amberlando patriotų, norėdami, kad pasaulis juos atpažintų, uždainavo seniai pamirštą "Ant kalno mūrai", bet jau kitokiais žodžiais: "Ant kalno amberiai, plaukia "Brabanderiai".

Bet neskambėjo daina. Nei svetimi, nei savi nebesuprato, kas tokie dainuoja, kur plaukia, kam plaukia ir kiek sumokėjo už plaukimą.

Ir tada amberkrivis Petras Fon - Austrievičius nebesugalvojo nieko geresnio, kaip prie pasienyje pūpsančios lentelės, žyminčios mūsų buvusį pasienį, "Amberlandas EU" drebančia, bet už Lietuvos pardavimą dovanotu prabangiu "Rolex" laikrodžiu papuošta ranka prirašyti: "Buvusi Lietuva 1991-2004".

Raktažodžiai
Sidebar placeholder