(Horacijus)
Jeigu labai užsigeisčiau pastatyti paminklą sau arba draugo gimtadieniui atminti bet kurioje Klaipėdos miesto vietoje, praktiškai nesutikčiau jokių kliūčių. Apie tai byloja savavališkai pastatyti kryžiai (vienas iš jų skirtas žmogžudžiui) bei kapo duobę primenanti statybų aikštelė Danės skverelyje prie Biržos tilto.
Ši statybų aikštelė atsirado anksčiau, nei Klaipėdos miesto valdyba davė leidimą čia statyti paminklą. Nors istorikai jau seniai sutarė ir į knygas surašė, kad 1923 metais Klaipėdoje jokio sukilimo nebuvo, užrašas prie tos statybų aikštelės kliedi apie sukilimą. Tas pats kliedesys įrašytas ir minėtame Valdybos sprendime.
Paminklą užsigeidusi statyti grupė draugų, vadovaujama seimūno socialdemokrato Valentino Greičiūno, žada ant jo fasadinės pusės parašyti I. Simonaitytės žodžius "Be Lietuvos nėra mūsų", o kitoje pusėje - "Be mūsų nėra Lietuvos".
Iš konteksto ištraukta citata lyg ir paneigia 750 metų Klaipėdos istoriją bei leidžia aštrialiežuviams šaipytis, esą tai paminklo statytojai mano, jo be jų nėra Lietuvos...
Piktesni liežuviai tauškia, kad ten, prie Biržos tilto, V. Greičiūnas neva sau paminklą statosi - esą labai jau sureikšmina savo nuopelnus uostamiesčiui...
Žmogiškai norisi atmesti šiuos kliedesius, tačiau atidžiau įsigilinus į projektą matyti, jog paminklo statytojams gigantomanija yra tikrai nesvetima.
Akivaizdu, kad puikiam puikaus skulptoriaus Arūno Sakalausko kūriniui parinkta netinkama vieta. Šis didingas kūrinys yra didelis ir fizine prasme, todėl visiškai nedera jaukioje minimalistinėje Biržos tilto aplinkoje. Miestiečiai skambina, rašo į vietos laikraščių redakcijas, piktindamiesi šiuo sumanymu dabar, kol paminklas dar nepastatytas. O kas bus, kai paminklas stosis visa savo didybe?
Visų šių nesusipratimų galėjo ir nebūti, jeigu iš esmės gražaus sumanymo - įmažinti 1923 metų įvykius Klaipėdoje - autoriai iš pradžių būtų paprašę Klaipėdos miesto savivaldybės pritarimo paminklo statymo idėjai (kaip miesto Tarybos narys neabejoju, kad jai būtų pritarta), nustatyta tvarka suderinę projektą, žemės sklypą, tolesnės paminklo priežiūros reikalus ir kita. Tačiau nueita kitu keliu, pokalbius su istorikais ir architektais traktuojant kaip oficialų pritarimą.
Tūlas gali man atšauti: aha, cenzūros, brolyti, užsigeidei! Ką norėsim tą ir statysim... Ką gi, precedentas sukurtas. Ir dabar, kai kokia kita grupė draugų, pradės statyti paminklą kokiam Subinladenui ar Narkotikui, miesto valdžia negalės įsikišti. Šio paminklo iniciatoriai jai sakys: "O Greičiūnui tai jūs nė žodžio nepasakėt..."
Kur ir kokie paminklai gali būti statomi (nesvarbu, kas juos stato) turi nuspręsti miesto bendruomenė. Tik jos atstovaujamajai institucijai - miesto Tarybai - pritarus galima pradėti projektuoti paminklus, ką bekalbėti apie konkrečius darbus.
Kita vertus, pabandytų koks verslininkas be leidimo pradėti ką statyti (o dar prie Biržos tilto!), jam taip užpakalį nutarkuotų visos valdiškos institucijos, kad jis net Lukiškėse prisėsti negalėtų...
Nereikia pamiršti, kad paminklo tariamam sukilimui statytojai tėra maža grupelė privačių fizinių asmenų (kad ir labai žavių), atstovaujanti tik savo interesams, o tai, ką jie pasišovė daryti, yra visos miesto bendruomenės sprendimo dalykas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą