Politinis importas, arba Žmonės iš centro
Politinis importas, arba Žmonės iš centro

Šiais, beje, kaip ir ankstesniais, metais Klaipėdoje minint Sausio 13-ąją Liepų gatvėje degė du laužai: vienas prie buvusios Sąjūdžio būstinės, kitas priešais miesto administracijos pastatą. Tokios tradicijos! Pirmąjį laužą jau daug metų puoselėja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai, antrąjį – visi kiti.

Prie pastarojo ir vyksta oficialus minėjimas, dalyvauja miesto vadovai, sakomos kalbos, atliekamos kitos tokiai dienai derančios apeigos.

Pastaraisiais metais stebimas tam tikras suartėjimas, vis dažniau konservatyvioji pusė lankosi prie valdžios organizuojamos ir kur kas didesnį skaičių žmonių suburiančios dalies. Ir tai yra gerai, nes sunkiai suprantamas vienos partijos saviizoliavimasis nuo kitų, per 30 nepriklausomybės metų tai tikrai nebuvo tautos sutelktumo ir vienybės rodiklis.

Gerai, kai prie laužo pasisako meras, buvę sąjūdininkai, kiti miestui nusipelnę žmonės, tačiau jau kuris laikas stebima tendencija užmiršti tuos, kuriems tomis baisiomis ir neužmirštamomis dienomis teko sunkiausia našta, kurie padarė viską, kad mieste nebuvo pralietas nė vienas kraujo lašas.

Sakoma, kad nekalčiausias būdas istorijai falsifikuoti yra užmiršti jos dalyvius. Rašau tai, nes jau daug metų negirdėjau ten kalbant to meto įvykių sūkuryje buvusių ir labiausiai rizikavusių žmonių. O juk be jau išėjusių yra dar ir gyvų.

Tai ir sąjūdininkai Vytautas Lupeika, Edmundas Andrijauskas, Ramunė Staševičiūtė, Nijolė Požarskienė, tuometinis miesto vadovas ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Čepas, merai Povilas Vasiliauskas, Benediktas Petrauskas, vicemerai Valentinas Greičiūnas ir Kazys Vaišvila, miesto tarybos nariai bei daug kitų neužėmusių tada aukštų postų, bet atlikusių labai svarbų vaidmenį atlaikant milžinišką okupacinės sovietų kariuomenės ir „jedinstveninkų“ agresiją.

Todėl labai nenustebau, kai šiais metais nė vieno jų nemačiau nei sveikinant susirinkusius prie laužo, nei sakant kalbas. Užmiršo! Po30 metų tapo niekam nebereikalingi. Už tai atsirado labiau svarbūs, labiau nusipelnę, labiau patinkantys dabartiniams valdantiesiems.Bet tikrai užmiršti pas mus įprasta, tad nereikia ir labai stebėtis.

Tačiau nustebino kitkas. Daug dėmesio ir laiko prie mikrofono buvo skirta Arvydui Pociui, generolui atvykusiam iš Vilniaus. Kad ir kaip stengiausi prisiminti, nei prieš, nei per, nei po sausio 13-osios jokių jo nuopelnų Klaipėdaineprisiminiau. Tada pagalvojau, na ir bala nematė, generolas važiavo pro šalį, tad kodėl nepasinaudoti proga ir nesuteikti renginiui šarmo.

Tik vėliau paaiškėjo, kad generolas ne šiaip užsuko į miestą, o buvo importuotas kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Panašiai kaip ir buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas po nesėkmingo vadovavimo Aplinkos ministerijai „mestas“ į Klaipėdą konservatorių dvasiai sustiprinti. Ir, kas labiausiai stebina, abu iš karto nusipelnę klaipėdiečių pasitikėjimo prasibrovė į antrąjį rinkimų turą.

Dar iš atminties neišdilo sovietinių laikų prisiminimai kada kažkoks generolasiš kokios nors Ukrainos būdavo rinkimams komandiruojamas į Lietuvą ir pelnydavo 99.99 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Paskui jį tiek ir matydavai!

Panašiai ir dabar, eksportavo vyrus iš centro į gūdžią provinciją, o tie taip sužavėjo Klaipėdos rinkėjus, kad iš pirmo karto į antrąjį rinkimų turą pateko ir, žiūrėk, dar nugalės!

Suprantama, jie patys čia „nė prie ko“, nekalti, kad taip žmonėms patinka, o ir rinkėjai nieko dėti – visgi „žmonės iš centro“, o ten juk visi gudresni, kur tau provincialams su jais lygintis.

Politikų eksportas į rinkimų apygardas, labiau nutolusias nuo centro, jokia naujiena. Ten garsesnė pavardė arba vien tai, kad „žmogus iš centro“, daro įspūdį. Tačiau, kad taip būtų Klaipėdoje, kažkaip nesinori tikėti! Nejaugi trečias pagal dydį Lietuvos miestas tiek nusigyveno, kad nebegali išstenėti kelių rimtesnių asmenybių ir yra priverstas prašytis pagalbos iš šalies.

Pažįstu konservatorių gretose nemažai protingų, išsilavinusių, politiškai brandžių asmenybių, miesto patriotų, tikrai nepadarysiančių gėdos Seimui. Bet klaipėdiečiams konservatoriams kažkodėl mielesni importiniai!Bet tai jų pačių ir klaipėdiečių, balsavusių už juos, reikalas.

Tačiau esmė, matyt, savigarboje. Štai jų kolegos iš Palangos skyriaus nesutiko priimti pas saveVilniaus primygtinai peršamos klaipėdietės Agnės Bilotaitės, kurios žymiausias darbas per pastarąją kadenciją buvosustabdyta teniso kortų statyba šalia Skulptūrų parko. Nesutiko, pasirinko savą, palangiškį, ir sėkmingai už jį balsavo.

Importinių veikėjų vengia ir Klaipėdos socialdemokratai. Nors partija yra duobėje, bet savigarbos neprarado, nors ir sunkiai, bet kapstosi pati, tiesa kol kas nelabai nesėkmingai.

Sakoma, kad vargšė yra ta tauta, kurios istoriją rašo svetimi. Vienas, atskirai paimtas miestas ne visa tauta, tačiau tokie žaidimai su importiniais politikais sufleruoja labai aiškią žinią – Klaipėdoje konservatoriai neturi ambicingų žmonių arba tvirto stuburo. Greičiausiai ir to, ir ano!

Kitokiu atveju, vargu ar pasikliautų „žmonių iš centro“ paslaugomis,kurie po rinkimų, aišku jei pateks į Seimą, bus kaip praskrendantys paukščiai – atskrido, apsidairė, išskrido!

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone. 

Sidebar placeholder