Prasideda karas dėl GPM lėšų

Į Konstitucinį teismą (KT), kuris ketvirtadienį nusprendė, kad Vilniui tenkančios gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies ribojimas prieštarauja Konstitucijai, prieš keletą metų kreipėsi 30 Seimo narių, tarp kurių nemažai įžymių socialdemokratų ir kitų koalicinių partijų narių – dabartinis eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, Andrius Mazuronis, Algirdas Sysas, Gediminas Kirkilas, Juozas Olekas ir kiti. Patys kreipėsi, dabar privalės patys įgyvendinti. KT sprendimo laukė taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėjantis Vilniaus tarybos prašymą padidinti sostinei tenkančią GPM dalį nuo 48% iki 60 %.

KT sprendimas gali sujaukti visą Lietuvos savivaldybių surenkamų GPM perskirstymo, savivaldybių programų ir joms priklausančių funkcijų sistemą. Šis laikotarpis, kuris, įtariu, truks iki pat naujų Seimo narių rinkimų. Ypač, jeigu iki 2016 m. sausio 2 d. protingo kompromiso tarp centrinės valdžios politikų ir savivaldos, bei tarpusavyje tarp skirtingus interesus turinčių savivaldos atstovų .

Todėl mažiausiai ko būtų vertinga klausytis, tai dabartinio ir buvusio sostinės merų – Remigijaus Šimačiaus ir Artūro Zuoko. Jie jau po KT nutarties suskubu pareikšti, esą, po KT pateiktų argumentų pranešė: „„Akivaizdu, kad tai reiškia, kad ta dalis turi būti didesnė, ir aš manau, kad tai yra teisinga vilniečių atžvilgiu. (...) Tai iš esmės reiškia namų darbus Seimui ir nustatyti tokią gyventojų pajamų mokesčio dalį, kuri būtų adekvati ir perskirstymo mechanizmą tokį nustatyti, kuris būtų aiškiai paremtas kriterijais“, – žurnalistams sakė R.Šimašius.

„Matyt, Lietuvoje baigsis laikotarpis, kai miestų biudžetai formuojami pagal politinius kriterijus, kurie niekada nebuvo aiškūs ir galėjo būti įvairiai traktuojami. Taip pat svarbi žinia vilniečiams, kad pagaliau ateina vasara į Vilnių ir šiuo atveju Seimas ir Vyriausybė turės kompensuoti nuostolius Vilniui, - padėtį agentūrai BNS sakė p. Zuokas.

Sakyčiau – du sostinės lyderiai kol kas griaudėja pasinėrę į vandenį. Nei čia aišku, nei čia ką.

Viena vertus, KT nurodė įstatymiškai nustatyti kriterijus ir pagrįsti, kodėl ir kiek Lietuvoje miestuose donoruose surenkamo GPM yra perdalijama ne itin skaidriomis proporcijomis. Antra vertus, rasis daug politinių audrų, prisirengus kuriomis Lietuvos politikos koridoriuose prasidės lobistų atakos iš vadinamųjų „probleminių“ savivaldybių. Dabartinė padėtis daugelį tų savivaldybių vadovų tenkina. Principas paprastas: vieną kartą per metus, Finansų ministerijai svarstant kitų metų biudžetą jiems reikia kaip nors įgrūsti kuo didesnes lėšas esą savivaldai centrinės valdžios deleguotoms funkcijoms atlikti. Antroji per metus pasitaikanti misija – „praplauti smegenis“ mažoritarinėse tų savivaldybių apygardose išrinktus Seimo narius, kad šie, jau svarstant valstybės biudžeto projektą Seime, į jį prikaišioti visokių finansinių blusų – tai tiltą Kalabibiškyje pastatyti, tai Bezdonių mokyklą suremontuoti, tai Pagėgių muitinės pastatą nudažyti.

Tai yra nepalyginti lengviau, nei ištisus mėnesius ir metus daužyti galvą į sieną, stengiantis išplėtoti į savivaldybės teritoriją ateinančioms investicijoms būtiną infrastruktūrą, pažaboti kriminogeninę padėti ir kantriai analizuoti, kad socialinės paramos lėšos, atėjusios iš centrinės valdžios naudojamos racionaliai, pasiekdamos ne tuos, kuriems tos paramos reikia, o visiems, kurie jos pageidauja.

Kol kas yra atvirkščiai - užsienio investicijų Lietuvos savivalda kažkodėl kratosi kūrybiškai. Tai, kad iš į konkrečią savivaldybę atvykę investuotojai – 9 iš 10 – pamato per derybų stalą atkištą špygą. Ir girdi piktą bambėjimą, esą piktiesiems kryžiuočiams brangiosios Lietuvos žemelės neatiduosim.

Dar sunkiau tokių „probleminių savivaldybių“ atstovams vieniems, ar su žmonėmis iš Vilniaus blaškytis po pasaulį, ieškoti užsienio investicijų, rodyti savo savivaldos privalumus ir nuolat gerinti sąlygų verslui patrauklumą. Net nuosekliai dirbant šį darbą, galima tikėtis atrasti investuotojus, kurie tautiniame Kalabibiškyje pastatytų nedidelę, maždaug 100 darbuotojų gamyklėlę, kurios savo produkciją eksportuotų į kitas šalis, jų darbuotojai normaliau uždirbtų, gautų skaidrias pajamas, mokėtų mokesčius ir keltų savivaldos gerovę.

Tačiau kam gi ta gamyklėlė, jeigu man dėl reikalingų pinigų į Vilnių tik du kartus per metus važiuoti reikia?

Tačiau tokia strategija Lietuvoje yra labiau nonsensas. Kaip ketvirtadienį pe LRT TV „Dėmesio centre“ prognozavo Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, blogiausia KT nutarimo pasekmė gali būti tokia, kad lobistų įtakai pasidavę (kaip neseniai buvo svarstant miško ūkio valdymo reformą) politikai formaliai įgyvendins KT reikalavimą iki 2016 m. pabaigos naujais rūbais aprengę dabartinę padėtį.

Tai, ko gero, pati didžiausia tikimybė. Nors norėtųsi, kad KT reikalavimas aiškiai reglamentuoti savivaldybėse teoriškai pasiliekančias lėšas iš surinkto gyventojų pajamų mokesčio, nesibaigtu reglamentu, įteisinančiu dabartines ydas. O būtų pradėtas nuo konsultantų studijos, įvertinančios įvairius interesų pjūvius, bet ir paskatas, kurios būtų pasiekiamos dinamiškai dirbančioms, investicijų siekiančioms savivaldybėms, jas lyginant su tomis, kurioms „viskas vienodai“.