Nekilnojamojo turto pardavėjai atkreipia dėmesį, kad parduodant nekilnojamąjį turtą svarbu vieta, vieta ir dar kartą vieta. Tad tampa neaišku, kodėl mūsų valdžia, visomis progomis džiūgaujanti, kad esame Europos Sąjungos valstybė, pasirinko eilėraščių skaitymo linksmybėms tokią politiškai nekorektišką vietą.
Korektiškiau būtų važiuoti į Briuselį. Sustoti prie ES administracinio pastato ir padeklamuoti: „Mano batai buvo du, vienas (Lietuva) dingo - nerandu“. Arba: „Aš turėjau dviratuką, vienas ratas (Lietuva) nesisuko. Per kiemelį važiavau - į ES kūlvirsčia įgriuvau“.
Ai, kaip smagu! Čia pasidžiaugti, kad dar kalbame lietuviškai. Kai viską atiduosime, kalbą dar vertėtų pasilikti. Vietoj slapto šifro. Kad Briuselis nesuprastų, kai rytinio ES pakraščio klerkai nutars paliežuvauti. O šiaip baigiame pamesti vieną batą, bet mums ir taip gerai. Padžiūgavę, paspirgėję, pasilankstę mandagiai sugrįžtume į rytinį ES pakraštį. Į Briuselio svyruojamą svirnelį ant vištos kojelės.
Deklamuoti prie brolių Antano, Petro ir Vasario 16-osios Akto signataro Jono Vileišio namų Maironį yra didelė veidmainystė. Nes Maironis ir Vileišiai įsivaizdavo Lietuvos ateitį kitaip. Ne todėl, kad buvo kitokios istorinės sąlygos. Vienintelė Lietuvos sąlyga nesikeičia nuo karaliaus Mindaugo laikų. Lietuva turi būti iš tikrųjų nepriklausoma valstybė. Mes šią sąlygą jau sulaužėme. Tad ko trypčioti prie Vileišių rūmų? Ko maivytis?
Maironis pagalvotų, kad mes jau nesuprantame, ką mums Nemunas šneka. Kad iškėlė iš kapų milžinų ne tą tautą. Ne tą išbudino savo „Pavasario balsais“. Ne tai kalbėjo nuliūdęs poeta. Ne tą pamilo ir pažino visi - ir rūmai, ir sodžių sermėga. Maironis ir broliai Vileišiai yra tarsi Veliuonos krašto milžinkapiai, pro kuriuos Nemuno upe vis dar plaukia mūsų linksmybių ir nerūpestingumo laivelis. Plaukia sau pasroviui, mechaniškai pliaukšdami Poeto žodžius. Bet žodžiai jau nepasiekia dvasios. Tik tiek. Tarkime, kaip į liberalo G.Steponavičiaus lūpas be ironijos įdėti tokį Maironio tekstą: „Ir iškentėjusioje mano krūtinėje meilę įžiebs šalies begaliniąją“. Aiškiai kertasi su liberalizmo doktrina. Prieš skaitant eilėraštį, derėtų pasitikslinti kurią? Kurią šalį? Be to, kurioje krūtinės vietoje lūžo šonkaulis. Ar tas šonkaulis sumokėjęs privalomąjį sveikatos draudimą. Be to, kaip gali mylėti visą šalį, jei nemyli vienos kaimo mokyklos. Visos iškentėjusios ar nelabai iškentėjusios krūtinės meilę begaliniąją išspinduliuoja „krepšeliams“. Pinigams, skarmalams, politiniams plepalams.
Jei iš tikrųjų suprastume Maironį, prezidentė ir jos svita prie Vileišių rūmų būtų taip sukratyta, tarsi po elektros iškrovos. Kiltų klausimas - ką mes su Lietuva, mūsų vienintele, darome? Taigi prarasime negrįžtamai. A.Gelūnas pultų organizuoti patriotinio jaunimo eisenas, o G.Steponavičius mosikuotų plakatu „Lietuva, būk pagaliau laisva!“ Būtent taip elgtųsi broliai Vileišiai, o Maironis juos laimintų. Būtent taip jie elgtųsi ne kažkada, bet dabar. Tačiau niekas po Maironio skaitymų viduje nesusipurtė. Visi susėdo į limuzinus ir laimingai parvyko į savo darbovietes. Vykdyti ES direktyvų. Nekilstelėję nė vieno senelio iš kapų milžinų. Savaime suprantama. Negi iškviesi į paviršių vaiduoklius. Neprognozuojamus. Dabar mes - milžinai. Didesni. Mat ankstesni lietuviai, net ir visokių ydų, silpnybių turėdami, Lietuvos nepriklausomybės negriovė. Atvirkščiai. Vos progai atsiradus, puldavo atstatinėti. O mes sugriausime.
Kita vertus, politikai, susirinkę klausytis Maironio būtent toje vietoje, rizikuoja užsitraukti Europos Parlamento rūstybę. Dar ims koks nors „kurmis“ ir praneš, kad, prezidentei palaiminus, Lietuvoje buvo įvykdytas kraupus nacionalizmo ir ksenofobijos aktas. Su žirgų balnojimais ir kardų pažvanginimais. Garbinant vos ne patį iškiliausią nacionalistą. Tačiau kažin ar Briuselis tokia žinia patikės. Jei Maironio skaitymuose dalyvavo buvusi eurokomisarė, vadinasi, tie skaitymai - tik fikcija. Dėmesio neverti paūbavimai. Teisingai rašė poetas: „Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/Ar jiems besuprantamos bus?“
„Lyginant su užsieniu, tai manyčiau, kad Lietuvos žiniasklaidai truputį trūksta atsakomybės ir korektiškumo, kokį matau Vakaruose“, - tokiais žodžiais sveikino žurnalistus prezidentė Dalia Grybauskaitė Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga surengtoje Maironio skaitymų šventėje prie Vileišių rūmų Vilniuje. Tik ar žino Jos Ekscelencija, kad Maironis irgi labai nekorektiškas Vakarams. Labiau korektiškesnio lietuvių tautai ir Lietuvai rašytojo mūsų literatūra neturi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą