Savaitės komentaras
Nors Lietuvos gyvenime šią savaitę įvyko neeilinis renginys - tarptautinė Vilniaus konferencija, - pastarąjį žiniasklaidoje užgožė vietinės problemos, inspiruotos vieno žmogaus - Seimo pirmininko Viktoro Muntiano.
Mūsų valstybėn sugužėjo krūva aukščiausių Vidurio, Vakarų, Rytų Europos pareigūnų - prezidentų, ministrų, be šių, dar ir JAV antrasis žmogus - viceprezidentas Dikas Čeinis, tačiau mums tie tarptautiniai santykiai, palyginti su subruzdimu Darbo partijoje, regis, nė motais.
To subruzdimo iniciatorius V. Muntianas staiga tapo geriečiu, nors kažkada bandant jį paskirti vidaus reikalų ministru, net ir renkant Seimo vicepirmininku opozicija šiaušėsi.
Tačiau iš tiesų pastaruoju metu Seimo pirmininko portretas tapo nekoks. Iš pakankamai solidaus žmogaus liko liežuvį laidantis politikierius, kuriam bendrapartiečiai staiga tapo priešai.
Susiklostė įdomi situacija: Seimo pirmininkas turėtų būti žmogus, nepriklausantis nei pozicijai, nei opozicijai. Tad keista, kodėl opozicija dar nepradėjo aiškinti, jog vakarietiška tradicija reikalauja, kad parlamento spykeris atsistatydintų. Kodėl? Argi Seimo pirmininkas vis dar tinkamas dėl to, kad konfrontuoja su konservatorių "amžinu priešu"? Kiek keistoka ir valdančiosios koalicijos reakcija. Gal socialdemokratams ir valstiečiams tai naudinga, kadangi silpnina stipresnįjį partnerį, o Darbo partijoje gal įsivėlė šioks toks chaosas, kadangi keletas problemų kilo vienu metu? Tačiau ar tai nepakenks pačiai koalicijai? Juolab kad alternatyvų šiai daugumai net su žiburiu nerasi.
Neabejoju, jog atskilę eksdarbiečiai tiktų bandant sukurti derinį, panašų į vaivorykštinę koaliciją, nors iki jų pasitraukimo iš partijos buvo priešai Nr. 1. Konservatoriai teisintųsi, esą jie, naujieji kolegos, suprato, koks Viktoras Uspakichas "tironas"...
Opozicijai ir vėl pritrūko konstruktyvumo. "Valstybininkai" taip elgtis neturėtų - vieną kartą tie patys asmenys blogi, o kai situacija apsisuka konservatorių naudai - jau geri.
Beje, apie Darbo partijos žlugimą pradėjo skelbti ir Liberalų sąjūdis, nors jie patys visai neseniai patyrė panašią metamorfozę ir, kaip matome, niekas neprapuolė, tik lietuviškame politiniame-partiniame spektre atsirado dar viena nauja partija.
Mąstant apie V. Muntiano pareiškimus, jog kurs dar vieną partiją, kyla abejonių. Vakarietiškose valstybėse užtenka dviejų pagrindinių. O mūsų jau turimų partijų nebeįmanoma identifikuoti pagal ideologijas, nebent pagal lyderius ar jų politines ambicijas bei nuoskaudas. Tokia organizacija ir būtų sukurta tik ambicijoms patenkinti bei nuoskaudoms nuplauti. O tolesnė ateitis - visiškai neaiški, nes nei naujų lyderių, nei kitoniškų aspektų Lietuvos politikoje neatsirastų.
Imantas PALIAKAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą