"Pūkuotukų" valstybė

"Pūkuotukų" valstybė

Nuo seno žinoma: valstybės saugumą lemia ne priešo jėga, skaičius ar pasirengimas, o pačios valstybės sugebėjimas susitelkti grėsmės akivaizdoje, pilietiškumas ir patriotizmas. Valstybei tereikia viso to neslopinti, o idealiu atveju - skatinti.

Kaip elgiasi Lietuva? Paprastai: valstybės sugebėjimą gintis matuoja 2 proc. nuo šalies BVP, t.y. pinigais, už kuriuos galbūt pirksime lenkiškų ar amerikietiškų ginklų. Tik niekas nežino, kas ir kaip tais lenkiškais ar amerikietiškais ginklais kausis agresijos atveju.

Nereikia būti didžiu gynybos ekspertu ar nešioti blizgančius generolų antpečius, kad numatytum pagrindinius galimus agresijos scenarijus.

Scenarijus A. Maskva aktyvina „penktąją koloną“, kuri Ukrainos pavyzdžiu pradeda grobti vietinės valdžios pastatus ir ginkluotis. Vietos policija pasitikėti negalima, nes ji taip pat „koloradinė“. Tokiu atveju esame visiškai pajėgūs susitvarkyti patys, be jokios NATO pagalbos - turime savo greitojo reagavimo pajėgas, kurios gali nesunkiai suvaldyti krizę, jeigu tik politiniai veikėjai neužvilkins būtinų tokiems atvejams sprendimų.

Scenarijus B. Rusija sutelkia konvencines pajėgas ties Lietuvos sienomis ir pradeda veržtis keliomis kryptimis, iš Kaliningrado ir Baltarusijos, prieš tai tiksliniais smūgiais naikindama visus mūsų karinius ir infrastruktūros objektus, maksimaliai apsunkindama išlikusių pajėgų valdymą. Tokiu atveju svarbiausia laiku spėti išvesti pajėgas ir techniką iš vietų, kuriose jos sutelktos, ir organizuoti pasipriešinimą tikintis, kad po kokio mėnesio suveiks NATO sutarties 5-asis punktas.

Štai čia ir prasideda didžiausios bėdos. Esamų pajėgų bent kiek veiksmingai priešintis, švelniai tariant, nepakanka. Vadinasi, pagal mobilizacijos planus reikia skubiai pašaukti į karinę tarnybą tuos, kurie bent jau turi supratimą apie kariuomenę apskritai, aprūpinti juos ginklais, amunicija ir maistu, o svarbiausia - organizuoti visų pasipriešinimo vietų valdymą taip, kad priešas patirtų kuo daugiau nuostolių, kartu būtų išlaikyta dalis valstybės teritorijos.

Normaliomis sąlygomis tokie gynybos veiksmai metų metus turi būti šlifuojami karinėse pratybose ir būtent tam turi būti skiriama didžioji dalis gynybos biudžeto. Nors politikai vis garsiau dejuoja, kad kyla grėsmė, tačiau apie jokias panašias didesnio masto pratybas Lietuvoje negirdėti. Ir ne todėl, kad mūsų kariškiai puikiai sugeba jas nuslėpti nuo priešo akių, o todėl, kad jos paprasčiausiai nevyksta. O nevyksta, nes nėra ko į tas pratybas pašaukti.

Per dvidešimt ketverius nepriklausomybės metus Lietuva užaugino daug įvairiausių vadybininkų, kompiuterininkų, emigrantų ir „žmogaus teisių“ gynėjų. Tačiau neužaugino savo karių. Visos patriotinės ir pilietinės iniciatyvos pas mus visada buvo sistemiškai gniuždomos ir slopinamos, patriotai net valdžios lygmeniu pravardžiuojami idiotais ar rusų agentais, o valstybę atkūrę signatarai iki šiol tampomi po teismus. Todėl šiandien turime ištižusią „pūkuotukų“ visuomenę, nepajėgiančią apsiginti ir užsienio pagalba šventai tikinčią valdžią, sapnuose reginčią 2 proc. BVP, kuriuos taip gera būtų kaip nors įsisavinti...

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder