Realaus gyvenimo vaizdeliai
Realaus gyvenimo vaizdeliai

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. (846) 38 52 97 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]

Kai reikalinga parankė

Vienas žymus Lietuvoje ir dar kai kur, kiek įsimylėdavo, tiek vesdavo. Tai va, jis visada žingsniuodavo priekyje savų žmonų. Kartą labai stebėjausi, kai antroji, gal trečioji besilaukianti, su dideliu pilvu, vos vos jį panešdama, kėblino savarankiškai. Žymusis parankės nepakišo - kokiais trim metrais priekyje. Neseniai tą žymųjį vėl mačiau - gal su ketvirtąja, o gal ir penktąja žmona. Kėblino įsikabinęs į jos parankę. O palikuonę tik vieną ir teturi - nuo tos, kuriai parankės kadaise nepakišo, kai jai labai to reikėjo...

Plastinės operacijos

Buvau pradedanti žurnalistė, pasiųsta eiti ten, kur niekas nenorėjo. Aplinka - nepažįstama. Dairausi bent pažįstamų veidų. Vieną kitą pamatau. O vienas - lyg ir pažįstamas, tačiau niekaip smegenys neatgamino - kieno? Tai buvo prieš 100 metų Vilniuje. Apie plastines operacijas dar nieko nenutuokiau, nors jos jau buvo daromos. Bet apie tai dar niekas ir niekur netrimituodavo. Tas atpažįstamai neatpažįstamas veidas buvo vienos aktorės. Jis man, na, gal 25 metų panelei, atrodė kaip giltinės. Kai parlėkiau į redakciją rašyti į numerį, vyresnės kolegės paklausiau, kas nutiko tai aktorei? "Taigi plastinės operacijos", - kažką žinojo ji.
Kai prasidėjo atviras visokių gražinimosi reikalų bumas, po skalpeliu lindo ir kai kurios mano draugės, visą laiką sumirguliuodavo tos artistės kaip giltinės veidas...
Žinoma, per 100 metų viskas patobulėjo. Bet savo rūpūžėjančiam veidui tikrai nieko nedariau ir nedarysiu. Geriau susmukusi marmūzė, negu kaip giltinės.

"Skaitmeninė" pamokėlė

Aną dieną iš bičiulio gavau pamokėlę. Nemokamą, bet "skaitmeninę". Ji skambėjo maždaug taip: svarbiausia neprarasti žmoniškumo, vertinamo vienetu. Prie to vieneto glaudžiasi žinios, patirtis, išmintis, jausmai ir kas tik nori, vertinami nuliukais. Bet prie vieneto. Tarkim, 1 000. "Nubrauk vienetą, kas liks?" - labai trumpą pamokėlę klausimu baigė bičiulis. Taigi. O to žmoniškumo vis mažyn ir mažyn. Kol lieka vieni nuliai. Čia - šiaip, tarp kitko.
Bet iš "Vakarų ekspreso" skaitytojų pranešimų žinau, kiek jo tikrai mažai beliko: pradedant santykiais su kaimynais, baigiant labai įvairių sferų kontorų, dažniausiai biudžetinių, klerkais. Tik nemanykit, kad žmoniškumo stokos pati nesu patyrusi.
Nors teisingumo dėlei turiu pripažinti - visai atsitiktinių žmonių žmoniškumo ir gerumo, supratingumo - taip pat.
Gražaus savaitgalio, koks jis būtų - darganotas ar saulėtas. Ir per pačią šlykščiausią darganą gali nutikti kažkas nuostabaus. Ko ir linkiu skaitantiems šias eilutes.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder