Tarsi ir nepasakysi, kad sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis kalba visiškus niekus. Daugelis jo viešai vardijamų problemų sveikatos apsaugos sistemoje yra tokios akivaizdžios, kad net diskutuoti tarsi ir nėra apie ką. Net be didinamojo stiklo žiūrint aišku, kad privačios gydymo įstaigos taikosi į pacientų grietinėlę (turiu galvoje ir jų sveikatos būklę ir priklausomybę tam tikram socialiniam sluoksniui). Praktiškai kiekvienas žmogus, patyręs sunkesnę ligą, valdiškoje medicinos įstaigoje pakliuvęs pas aukštos klasės gydytoją veik neišvengiamai sulaukia pasiūlymo apsilankyti privačioje medicinos įstaigoje (kurioje tas medikas, žinoma, dirba arba konsultuoja). Visai ne paslaptis, kad valstybinėje medicinos sistemoje gauti neatidėliotiną nemokamą pagalbą darosi vis sunkiau (reikalai pajuda sutikus įsigyti skubias mokamas paslaugas).
Klausimas: tačiau ar dėl to yra kaltos privačios medicinos įstaigos?
Kaip teko patirti šią savaitę, p. Andriukaitis į šį klausimą, priklausomai nuo aplinkybių, siūlo pasirinkti keletą atsakymų variantų. Viena vertus, oponentams siūlo pasiskaityti Konstituciją, kuri užtikrina, kad šios šalies piliečiai gauna nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse medicinos įstaigose. Kita vertus, problema ta, kad medicinos finansavimo sistemoje vyrauja visiškas chaosas. Trečia: gydytojams nepakankamai atlyginant už jų darbą, jie priversti blaškytis tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų bei taikytis universitetuose paskaityti dar vieną kitą paskaitą, kad nebūtų skurdžiai. Galų gale, sveikatos apsaugos ministras moja ranka į privačias gydymo įstaigas, siūlydamas jas, kaip verslo struktūras perduoti ūkio ministerijos reguliavimo žinion ir nesukti jam galvos.
Teoriškai visą privačios medicinos sektorių galima būtų pasiųsti net ne ūkio ministerijos žinion, bet kur kas toliau. Tačiau klausimas: nustojus gydytojams lakstyti per kelias darbovietes, paraidžiui įgyvendinus Konstitucijos nuostatas (jeigu Konstitucinis teismas nuspręs, kad p. Andriukaičio teikiama jos interpretacija yra teisinga), padidinus finansavimą iš biudžeto valstybinėms gydymo įstaigoms – ar sumažės popierinės ir elektroninės eilės valdiškų poliklinikų registratūrose, ar prireikus neatidėliotinos pagalbos paciento artimiesiems pakeliui į ligoninę nebereiks viena akimi ieškoti bankomato, pagaliau: ar neturtinga valstybė užtikrins savo šalies piliečiams, kad jie valdiškose gydymo įstaigose gaus nemokamą, tačiau aukščiausius pasaulio standartus ir paskutiniu medicinos mokslo žodžiu grįstą pagalbą?
Įtariu, kad kaip tik paciento interesai p. Andriukaičio koncepcijoje nėra pagrindinėje vietoje. Jeigu būtų atvirkščiai, naujasis sveikatos apsaugos ministras savo, sakyčiau, esminę sistemos reformą pradėtų nuo jos plataus ir viešo pristatymo visuomenei, o ne politinių žaidimų Seimo kuluaruose, kuriais piktinasi net socialdemokratų partneriai. Tiek to, koalicijos partnerius šiandien palikime ramybėje, nes nežinome, kas labiau skatina jų kritiką: tai, kad iniciatyva su jais nesuderinta ir nepateikta politikos turgui, ar tai, kad jie yra prisiekę privačios medicinos interesų rėmėjai.
Vienok atrodo keista, kad siūlydamas kardinalius pokyčius vienoje svarbiausių socialinio gerbūvio sričių, reformos prelegentas labiau apeliuoja į Konstitucijos raidę, Konstitucinio teismo išaiškinimus, kurie yra skirti aukštojo mokslo ir švietimo sistemoms, o nesiremia sveikatos apsaugos efektyvumo ir problemų tyrimais bei analize. Ir jau išvis juokinga, kada pateikdamas savo tiesų argumentus, viešai per televiziją skaito vienos Alytaus poliklinikos kolektyvinį laišką, kuriame piktinamasi, esą kitoje gatvės pusėje įsikūrusi privati medicinos įstaiga vilioja valdiškos pacientus. Ar, tiksliau pasakius, paskui pacientus keliaujančius pinigus iš Ligonių kasų.
Ir to užtenka?
Daug tyrimų šia tema ir man neteko matyti. Tačiau praėjusiais metais rašydamas apie šalies vartotojų nuotaikas atkreipiau dėmesį į vieną signalą. Vartotojų nuotaikas įvairiose pasaulio šalyse tyrinėjančios kompanijos „Nielsen“ apklausose I ir II praėjusiųjų metų ketvirtį daugiau nei trečdalis respondentų Lietuvoje savo sveikatą nurodė kaip visų svarbiausią arba antrą pagal svarbą savo problemą (dar buvo siūloma pasirinkti: augančias komunalinių paslaugų kainas – jas minėjo 27% respondentų, darbo vietos saugumą – 17%, augančias maisto kainas – 22%, vaikų švietimą – 21%, augančias kuro kainas – 21%, skolų naštą – 13%, darbo ir laisvalaikio pusiausvyrą – 13%, ekonomikos būklę – 8%, tėvų gerovę – 9% ir politinį stabilumą – 3%).
Iššifruoti, ką reiškia gyventojų susirūpinimas sveikata yra pakankamai sudėtinga. Ar ji pablogėjo atsipalaidavus ir nuslūgus krizei, ar dėl to, kad neįmanoma gauti nemokamų paslaugų, o brangios labai kainuoja – visa tai versijos. Faktas tik tas, kad trečdalis mūsų bendrapiliečių įžvelgia tokią problemą. Tačiau jie šitaip mėgina apeliuoti į privačios medicijos srities problemas? Ko gero ne, nes trečdalis šalies gyventojų tikrai nesinaudoja privataus medicinos sektoriaus paslaugomis.
Vis dėlto, mįslė yra akivaizdi. Milžinišką politinę patirtį turintis p. Andriukaitis elgiasi taip, tarsi nežinotų, kokių pastangų, susikalbėjimo, pagaliau propagandos reikalauja bet kuri sisteminė reforma (nekalbant apie kruopščią jos galimų pasekmių analizę). Ir darda buldozeriu nesulaukęs ne tik visuomenės reakcijos ir koalicijos partnerių paramos. Kyla įspūdis, kad į p. Andriukaičio iniciatyvą kreivokai žiūri net premjeras Algirdas Butkevičius. Politinis chaosas valdančiojoje koalicijoje akivaizdžiai didesnis už tą, kuris p. Andriukaičio teigimu, vyrauja medicinos sistemos finansų pievose.
Kodėl p. Andriukaičiui reikia greito rezultato ar greito efektingo šou, apie kurį net premjeras neturi ką pasakyti? Pamėginkite atsakyti patys jūsų skaitomo laikraščio interneto svetainėje po šiuo tekstu. Pasižiūrėsime, ar mūsų nuotaikos ir įžvalgos sutampa.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą