Rūpestis nesukelti rūpesčių kitiems
Rūpestis nesukelti rūpesčių kitiems

Su 85 m. ponia Onute kalbėjomės labai ilgai. Ji klostė mintis apie eutanazijos įstatymo reikalingumą. Dalykas tas, kad jai susiklostė aplinkybės, verčiančios galvoti apie gyvenimo pabaigą. Ir ne tik galvoti, bet netgi kažką daryti. Kai prieš dešimtmetį p. Onutė buvo operuota, ji jau rūpinosi, galima sakyti, savo pomirtiniais reikalais. Aplinkybės yra susiklosčiusios taip, kad artimieji tolokai, ir ne tik geografine prasme.

Prieš 6 m. ji parašė laišką vienam universitetui, pareiškusi norą savo kūną po mirties pašvęsti mokslo tikslams. Gavo krūvą dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti. Sąžiningai pildė. Bet susidūrė su kliūtimi - reikėjo dviejų žmonių parašų, kurie įsipareigotų mokslo įstaigai pranešti, kad atvažiuotų jos kūno pasiimti. Tokios atsakomybės imtis niekas nesiryžo.

"Aš dar labai bijau virsti daržove. Teiravausi slaugos ligoninėje, ar mane apsiimtų slaugyti. Taip, tokia galimybė esanti, jei aš butą užrašyčiau tiems slaugos namams. Bet, įvertinus jo kainą, tenai mane slaugytų tik trejus metus", - savo rūpestį klostė p. Onutė. Logiškai klostė, gerai viską paskaičiavus ir apgalvojus.

Jai vilčių buvo suteikę Seime pajudėję eutanazijos įstatymo priėmimo reikalai. Bet - kaip pajudėjo, taip ir nugulė kažkieno stalčiuose. Onutė įsitikinusi - tas įstatymas išspręstų ją kankinančius egzistencijos reikalus.

Žodžiu, p. Onutė dabar gyvena su dideliu rūpesčiu rūpesčių nesukelti kitiems.

Suprantu jos nerimą. Kol dar šviesaus proto, o tuo ilgo pokalbio metu įsitikinau, ji norėtų būti rami dėl savo gyvenimo baigties.

Kai rašiau straipsnį dėl eutanazijos įstatymo priėmimo būtinybės, buvau apklaususi keliolika garbingo amžiaus žmonių. Nors jie turėjo artimųjų, kurie, kitaip nei Onutės atveju, pasirūpintų jais, bet irgi pareiškė norą turėti galimybę rinktis - eutanazija ar neišvengiami rūpesčiai artimiesiems. Rūpesčių dėl savo gyvenimo garbaus amžiaus žmonės artimiesiems nenorėjo užkrauti...

Liūdna tema. Ir beveik neliečiama. Ir dėl religinių įsitikinimų, ir dėl etinių sumetimų. Bet, vienaip ar kitaip, reikėtų bent nuo to nerimo garbaus amžiaus žmones išvaduoti. Juk tokių vienišių dėl įvairiai susiklostančių gyvenimo aplinkybių gausėja.

Lozungas

Tikėkime, kurkime, mylėkime ir švęskime Gyvenimą. Lozungas puikus. Bet ar jis padės nerimaujančiai poniai Onutei?

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(8 46) 38 52 97 darbo dienomis 10-13 val. arba rašyti el. paštu [email protected]

Raktažodžiai
Sidebar placeholder