Kolegė iš Maskvos (senokai nebuvau bendravęs su Rusijos žurnalistais) atvyko į Lietuvą pasisemti liustracijos, dekomunizacijos patirties. Sakė tikisi išgyventi ligi tų laikų, kada tokios patirties prireiks Rusijai. Žinoma, ne dabar, po kelių, o gal kelių dešimčių metų. Pasakojo, kad Vilniuje sutiko visą savo pažįstamų, draugų iš Maskvos koloniją: kai kurių žmonių nebuvo mačiusi kelis metus. Tarp emigrantų iš Rusijos – programuotojai, verslininkai, kuriems iškeltos baudžiamosios bylos nežinia už ką ir gresia netekti laisvės 10-15 metų. Verčiasi čia visi gana sunkiai. Lengviau tie, kurie Maskvoje prieš išvykdami prieš pernykštį rudeninį rublio nuvertėjimą pardavė savo butus, todėl turi šiokių tokių santaupų ir gali sau leisti ramiai įsikurti ir ieškotis, kaip pritapti.
Bet nė vienas jų, Marijos (kolegės vardas) teigimu, nė nesvarsto galimybės grįžti į Rusiją protu apibrėžiamoje ateityje.
Pradėjusi pasakoti apie padėtį Rusijoje Marija pradeda lyg ir ramiai, tačiau galima pastebėti, kad vis giliau neriant į tas pačias istorijas, kurios sulaukia jos plunksnos, vis labiau važiuoja stogas, Marija apie tikrovę savo tėvynėje pasakoja laidydama stačiai tiradas bjauriausių rusiškų keiksmažodžių (laimei, po tarnystės sovietų armijoje tokia leksika ne tik neįvaro į palmę, bet tebėra šiek tiek maloni).
Be to daug istorijų, apie Rusijos kalėjimuose sėdintį verslo bendruomenės kraują – nors tikslaus skaičiaus niekas nežino – 200 tūkst. aktyvių, verslių žmonių, kurie net Rusijoje gali kalnus nuversti. Vyraujančios sodinimo schemos banalių banaliausios. Ateina policininkai į firmos biurą, „įtaria“, kad blogai sumokėti mokesčiai ir iškart uždaro į laikinojo sulaikymo izoliatorių. O jau už grotų sėdintį žmogų ima teorizuoti: jei atiduosi sėkmingai dirbančią įmonę, gausi tris metus lygtinai, neatiduosi – penkiolika pas meškas. Jokių ekspertizių, jokių fizinių asmenų ar valstybinių įstaigų pareiškimų dėl įtariamos žalos. O kam? Viską sprendžia tardytojas. O tardytojas 99 atvejais iš šimto nusprendžia uždaryti iki teismo už grotų. Teismuose išteisinamųjų nuosprendžių – nusmurgę vienas ar du procentai.
Ir dėl to nesu visai nustebęs. Prieš keletą metų būdamas Maskvoje susipažinau su verslininku, Lietuvos piliečiu Nikolajumi Kudelka. Žmogus į Maskvą vežė brazilišką kavą. Policija, nežinia kokiu pretekstu užėmė sandėlį, kuriame saugotos Nikolajaus prekės, jam pačiam uždėjo antrankius ir į izoliatorių. Vėliau trumpam paleido – tada Nikolajus skenavo Maskvos turgus ir pirko jo kompanijos iš Brazilijos atvežtą kavą, kuri dabar jau turėjo naujus savininkus, nors po ikiteisminio tyrimo, vėliau po teismo nuosprendžio turėjo būti sunaikinta kaip daiktiniai įrodymai, tačiau tapo turguose pardavinėjama preke.
Nikolajus teismo valia daugiau nei trims metams buvo uždarytas, kol žmonos, bičiulių ir savo atkaklumo dėka įrodė, kad yra verslo reiderystės auka. O dabar vaikšto rusiško peilio ašmenimis: ieško tų, kurie atsakingi už jo, jei neklystu, 3 mln. Eur vertės sandėrio išparceliavimą. Atranda ir rašo pareiškimą policijai. Toks nelabai adekvatus Rusijos tikrovei atkaklus pilietis. Bet jam kartais pasiseka.
Ko norėti? Daugumos Rusijos teisėjų, aukštų politikų, teisininkų disertacijų yra suklastotos. Klastojimo, neteisėto kopijavimo mastas moksliniuose darbuose yra toks didelis, kad kelia minčių apie visišką sistemos supuvimą, sako Marija.
Su Marija kalbėjomės ir apie valstybinę Rusijos televiziją. Po to, kada ji viešbučio kambaryje veikiančio televizoriaus ekrane vietoje „Rusija-Planeta“ kanalo pamatė rodant skaidrę, kuri auditorijai aiškino, esą Lietuvos reguliatoriaus sprendimu, kanalo transliavimas sustabdytas 3 mėnesiams.
Marija tokį propagandos slopinimo būdą galbūt kritikuotų. Tačiau iškart pripažįsta, kad vos per vienerius metus kelios Rusijos valstybinės televizijos visą, ar bent jau absoliučią didumą Rusijos visuomenės palydėjo iš proto. Vos prieš metus žmogus dar buvo visai mielas beigi iš pirmo žvilgsnio – mąstantis. O jau šiandien – karingas zombis. „Man visada buvo mįslė: kaip vokiečiai – kultūringa Europos tauta XX amžiaus pirmojoje pusėje per trumpą laiką buvo paversta avinų banda, - svarsto Marija. – Dabar aš žinau, nes Rusijoje vokiečių nacių propagandos eksperimentas buvo sėkmingai pakartotas.“
Sėkmingai – suprask, visuomenės kritinė dalis savo noru išėjo iš proto.
Kolegė sako nesuprantanti, kodėl Vakarai, t. y. mes, vis dar į sankcijų sąrašus neįtraukiame visų Rusijos TV propagandistų? Kodėl jie, nudirbę savo velnio darbus su galiojančiomis Šengeno vizomis važiuoja atostogų į tuos pačius Vakarus. Kai kurie – net į seksualinių mažumų atstovų renginius, nors iš rusiško ekrano kvietė galutinai ir visiems laikams sutvarkyti „Geyropą“ ir jos „pederastus“.
Rusijos TV žvaigždės šiandien uždirba milžiniškus pinigus, tačiau neįsivaizduoja, kad Niurmbergas ar dabar veikiantis Jungtinių tautų tribunolas iš tiesų daug arčiau nei atrodo. Pirmąsyk ištekėjusi už ruandiečio, Marija puikiai prisimena, kad toje Afrikos šalyje vykus genocidui prilygintoms skerdynėms, jos duktė neteko kelių savo artimų giminaičių. Tarptautiniame tribunole vėliau buvo nuteisti ne tik kariškiai, žudikai iš ginkluotų formuočių, bet žiniasklaidos atstovai skelbę, kad po priešų kaukėmis slepiasi tamsiosios dvasios, todėl jas reikia masiškai žudyti.
„Masinės žudynės prasideda tada, kada visuomenės daliai pavyksta įpūsti į smegenis, kad tariami ar tikri priešai yra nelabai žmonės, - sako Marija. - Piktosios dvasios, “ukropai”, “kacapai”, “koloradai”, “benderovininkai” - tai tarsi jau nebe žmonės, tik žmogaus pavidalu įsikūręs velnias. Jei tie požiūriai iš šnekamosios gatvės kalbos užvaldo smegenis, reiškia pasirengta labai blogiems dalykams. Žudynėms taip pat.”
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą