Sąjungininkų patikrinimo metas: ko jie verti?

Sąjungininkų patikrinimo metas: ko jie verti?

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

 - Šią savaitę britų parlamentas atmetė net aštuonis galimus tolimesnius „Brexit“ variantus, visą laiką balsuodamas „prieš“. Susidaro įspūdis, kad parlamentarai balsuotų prieš viską, kas tik būtų pateikta šios vyriausybės arba netgi jų pačių. Kokius sprendimus šiomis aplinkybėmis apskritai gali priimti Jungtinės Karalystės valdžia? O gal tiesiog niekas negali suformuluoti, ko šiame procese iš tikrųjų nori?


- Visa tai tik patvirtina mūsų anksčiau išsakytus teiginius, kad britai neturi jokios strategijos, nesupranta ir nežino, kaip jiems elgtis šioje patinėje situacijoje, tačiau svarbiausia - patys sau bijo prisipažinti, kad svetimos valstybės žvalgybos operacijų pagalba jie buvo įtraukti į situaciją, kurios nevaldo.

Britai bijo sau prisipažinti, kad skelbdami referendumą dėl išėjimo iš ES, nepermąstė ir nesuvokė mechanizmų, kurie neišvengiamai bus paleidžiami.

Šiandienėje situacijoje aiškėja, jog sisteminio mąstymo bei strategijos nebuvimas ir toks primityvus bei lengvas mėgėjiškas požiūris į politiką yra būdingas ne tik Rytų Europos šalims, bet ir klasikinei Europos demokratijai, kuo britai visą laiką buvo laikomi...

Paprasčiau tariant, tai, ką mes stebime, yra katastrofa ir britams belieka skaičiuoti nuostolius, kurie kasdien vis auga...

- Tačiau visa tai negali tęstis be galo... Jau dabar kalbama, kad su Teresa Mei (Theresa May) pasiektas susitarimas: esą parlamentas pritaria jos išsiderėtai atsiskyrimo sutarčiai, nors prieš tai du kartus balsavo „prieš“, o T.Mei tuomet po kurio laiko atsistatydina ir atlaisvina kelią į valdžią tiems, kurie ir vykdys tą sutartį...

- Iš esmės yra keli realūs ateities scenarijai: sukurti visiškai naują situaciją, kuomet pagrindinis derybininkas bus kitas žmogus, dar kartą pratęsti galutinę britų pasitraukimo datą, o tas laimėtas laikas leistų, pirmiausia, patiems britams susigaudyti naujai iškilusiose aplinkybėse, na, o trečias dalykas - vis dar egzistuoja galimybė parengti naują referendumą netgi po to, kai parlamentas atsisakė tai daryti.

Po katastrofos, kuri jau vienaip ar kitaip įvyko, atsirado labai daug laisvės laipsnių, o Teresos Mei pasitraukimas tą laisvės laipsnių skaičių dar padidins... Taigi, „Brexit“ istorija gali būti pradėta rašyti iš naujo. Džiaukimės, kad mes buvome teisūs, bet džiaugtis nesinori, suvokiant, kad net patys geriausi mūsų sąjungininkai, kokiais buvo laikomi britai, yra nieko verti.

Žvelgdami, kaip jie nesugeba susidoroti su savo krize, problema ar katastrofa, įsivaizduokime, kas vyktų tenai, jeigu krizė, problema ar katastrofa vyktų pas mus... Sėdėdami „plikais pasturgaliai ant keptuvės“ jie nepajėgia spręsti savo klausimų, todėl vadinamųjų mūsų „konservatorių“ ir D.Grybauskaitės bandymai priskirti kam nors iš jų gebėjimą problemai iškilus mums padėti dabar atrodo kaip labai apgailėtinas žaidimas.

- Rusai šią savaitę į Venesuelą atskraidino nedidelį savo karinį kontingentą ir dar vieną lėktuvą įvairiausios karinės įrangos. Amerikiečiai jau pasakė, kad darys viską, jog rusai iš ten išsinešdintų lauk. Kuri pusė čia bus priversta nusileisti?

- Matome naują krizę, labai panašią į Kubos krizę, rusų sukeltą Nikitos Chruščiovo laikais. Šiandien visi sprendžia, kas yra sudėta tuose į Venesuelą atskraidintuose konteineriuose ir kokio dydžio jie buvo, kitaip sakant, ar ten paslėptas branduolinis užtaisas, ar ne...

Natūralu, kad tokie svarstymai vyksta, o mes dabar pasižiūrėsime, ko vertas kitas mūsų artimas sąjungininkas, t.y. Jungtinės Amerikos Valstijos. Kažkada vykusioje Kubos krizėje amerikiečiai sugebėjo pasakyti žodžius, po kurių Nikita Chruščiovas su savo raketėlėmis nešdinosi lauk per pusę pasaulio milžinišku tempu, kaip pasiutęs...

Ar Donaldas Trampas (Donald Trump) turės bent pusę tiek idėjų ginti Ameriką, kiek turėjo prezidentas Džonas Kenedis (John Kennedy), štai kur yra klausimas... Ir kai išsiaiškinsime, ar D.Trampas turi pajėgumų į šį klausimą atsakyti, tuomet galėsime pakalbėti ir apie mūsų pačių saugumo reikalus. Visa tai yra tiesioginiai dalykai: turime du artimus sąjungininkus, o jų elgesys krizės sąlygomis yra tai, ką mums reikia įvertinti, mąstant apie savo pačių reikalus...

- Mums sako, kad be šių dviejų dar turime gausybę sąjungininkų Europos Sąjungoje... Pažvelkime, o kaip gi jie elgiasi Venesuelos atžvilgiu? Įdomus ir nemažai pasakantis faktas: ES kaip tik šią savaitę patvirtino 50 mln. eurų paramos paketą Venesuelai. Kitaip sakant, mokės mūsų pinigus tiesiai į Amerikos priešo Nikolaso Maduro bei jo draugelių Maskvoje kišenę... Ar tokie „sąjungininkai“ jums kelia pasitikėjimą?

- Apie rusų įtakas Europos Sąjungoje ar Europos Parlamente, apie prorusiškų lobistų veikimą ir panašius dalykus jau seniai yra kuriamos poemos... Tiesą sakant, manau, kad įvairūs rusų šnipeliai nekainuoja tiek, kiek jie gali uždirbti, melždami Europos pinigus Rusijos sąjungininkų naudai...

Turint galvoje tai, ką daro Jungtinės Valstijos, toks Europos elgesys yra tiesiog dūris žemiau pilvo sąjunginkui, jeigu, žinoma, vis dar galima vadinti ES ir JAV sąjunginkais, ypač po to, kai pats D.Trampas ne kartą labai aiškiai pasisakė ir dėl „Brexit“, ir dėl galimos ES griūties...

- O tuo metu pranešama, kad Danija neleido savo teritoriniuose vandenyse rusams su vokiečiais tiesti liūdnai pagarsėjusio vamzdžio „Nord Stream 2“. Kodėl jų niekas nenupirko, kaip yra įprasta, arba bent jau neišgąsdino?

- Todėl, kad Danija yra valstybė. Nuo Hamleto laikų - tai yra valstybė, tegul ir su savo specifika, bet ginanti ir kovojanti už save, ne taip seniai vykdžiusi netgi labai įdomią politiką artimiausių sąjungininkų kraštuose...

Danų elgesys visada buvo valstybinis, ko nepasakysi apie kokius nors vokiečius ar prancūzus. Danai puikiai suvokia, kad strateginio objekto atsiradimas jų teritoriniuose vandenyse reiškia jų suvereniteto suvaržymus.

Įsileidę rusų vamzdį jie iškart atsiduria tokioje pačioje padėtyje kaip Latvija ar Estija, turinčios gausias rusakalbių mažumas, kurias Rusija yra pasiruošusi ginti netgi tada, kai jų niekas nepuola... Koks rusui skirtumas: vamzdis ar jų tautiečių mažuma?

Lygiai dėl tos pačios priežasties ir kinai neįsileidžiami į JAV strateginius objektus, varžomos jų galimybės strateginėse pozicijose Šiaurės Afrikoje...

Taigi, danai čia elgiasi absoliučiai nuosekliai ir iš jų visiems vertėtų pasimokyti. Jeigu kalbėsime apie sąjungininkus, tai Danija ir yra tikroji mūsų sąjungininkė pastaruosius 25 metus. Neveltui mano pirmas oficialus vizitas po Nepriklausomybės atkūrimo buvo į Daniją...

- Užmeskime akį, kas vyksta pas kitus skandinavus. Štai švedų vyriausybė pasiskelbė pradėsianti išsamų pinigų plovimo skandalų tyrimą dėl „Swedbank“ veiklos, o šalies premjeras prabilo apie naujus „pinigų plovimo prevencijos įstatymus“. Suomiai panašų tyrimą sako vykdysiantys „Nordea“ banko atžvilgiu... Dabar tikriausiai visi iškart patikėsime, kad skandinavų bankai tikrai daugiau niekada neužsiims pinigų plovimu?

- Tie, kuriuos po visų patikrinimų išmes lauk, kurį laiką pinigų plovimu neužsiims. O tie, kurie ateis į jų vietą, būtinai užsiims tuo pačiu, nes kuriems galams jie apskritai užsiima bankine veikla?.. Bankas pats savaime nėra kažkoks „skaidrus“ instrumentas. Bet kuris bankas visada kuria tam tikras „oro pilis“...

Lygiai kaip kažkada buvo statomos bažnyčios, taip ir bankai yra statomi išskirtinės architektūros, demonstruojant tam tikrą galią... Tačiau už to išorinio grožio stovi galimybė pasinaudoti tavo asmeniniais pinigais arba svetimų pinigų srautais, prisidengiant tuo, kad jie aptarnauja tavo verslą.

- Kitaip sakant, visa ši audringa kova prieš pinigų plovimą yra eilinių piliečių mulkinimas?

- Nereikia čia turėti jokių iliuzijų. Lygiai taip pat nereikia turėti iliuzijų, kad Lietuvos vadovai to nesuvokė ir nežinojo. Drūtasis Lietuvos nacionalinio banko vadovas ir visas vadinamasis „elitas“ visada puikiai suvokė, kas čia yra daroma. Be abejo, daugelis iš jų mąsto primityviai, bet ne taip, kad nesuprastų, kokia situacija sukuriama, sudarant išskirtines sąlygas skandinavų bankams.

Išskirtines sąlygas iki tokio lygio, jog jie čia net nemoka pelno mokesčio. Kitaip sakant, sudarytos išskirtinės sąlygos išsivežti mūsų žmonių per kraują ir prakaitą uždirbtus pinigėlius. Aš puikiai suvokiu ir pateisinu skandinavus, kurie šauniai „ganosi“ čia pas mus, tačiau tiesiog negaliu pateisinti ir suvokti mūsų valstybės vadovų, kurie tą daryti leidžia. Aš nesuprantu, kiek dar daugiau buterbrodų jie tikisi suvalgyti, išduodami tokius leidimus skandinavams?

- Šią savaitę būta ir gana keistų naujienų. Pavyzdžiui, pranešta, jog sulaikytas buvęs Rusijos ministras Michailas Abyzovas, kuris sau ramiai gyveno Italijoje. Bet štai Rusijoje jį staiga kažkas prisiminė, apkaltino sukčiavimu, iškvietė į Maksvą, o jis ėmė ir nuvažiavo pasišnekėti su pačiu premjeru Dmitrijumi Medvedevu, bet atsipeikėjo su antrankiais...

- Aš čia tarsi nujaučiu klausimą, kuris iš esmės gali būti vienintelis šioje situacijoje: kodėl paėmė šitą veikėją? Tuomet kyla kitas logiškas klausimas: į kokių klanų kovą jis įsivėlė? Ir dar vienas: ką jis dabar turi padaryti, kad šis reikalas būtų uždarytas ir užbaigtas? Ar jis turi susimokėti? O gal prieš ką nors duoti parodymus?

Ar jis turi padėti prieiti prie kažkieno pinigų? Gal turi pasirašyti kažkokius dokumentus? Žodžiu, kyla daugybė įvairių klausimų, bet peršasi tik toks atsakymas: jo priešininkai veikė efektyviai, naudodami įvairias poveikio priemones ir žmogelis tiesiog pakliuvo...

- Negalime šią savaitę išvengti ir migrantų temos. Štai italai iškart po rinkimų pareiškė, kad nepriiminės prie Libijos krantų „išgelbėtų“ veikėjų, vadinamų „pabėgėliais“, ir, kaip aiškėja, buvo visiškai teisūs: šią savaitę tokie „išgelbėti“ veikėjai užgrobė pačių gelbėtojų laivą ir nukreipė jį į Maltą. Europa šitą publiką mielai priima. Galbūt netrukus sulauksime, kad ir Somalio piratus bei „Islamo valstybės“ teroristus švelniai vadinsime „pabėgėliais“?

- Logika čia yra ta pati: užgrobti laivą, o gal lėktuvą - veiksmai yra visiškai tapatūs, už kuriuos viso pasaulio baudžiamuosiuose kodeksuose yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Bet eikime dar toliau: tuose kodeksuose yra baudžiamasis straipsnis ir dėl nelegalaus sienos kirtimo, tačiau tai buvo vykdoma masiškai, nuolat skatinant pagrindinės Europos ekonomikos - Vokietijos valstybės - vadovei.

Natūralu, jog turėtų būti keliamas klausimas: kas yra atsakingas už milijonus įstatymo pažeidimo atvejų? Štai manęs, Europos Sąjungos piliečio, neįleidžia į Šengeno zoną, neparodžius paso. O čia įvairūs veikėjai iš kraštų, kuriuose situacija yra sunkiai kontroliuojama arba nekontroliuojama visai, staiga tampa pagrindiniais sienų režimo pažeidėjais ir tai skatina ES vadovybė...

Pabandykime atsakyti į šį klausimą: kokių tikslų siekė Vokietija ir kokių tikslų siekė ES vadovai, toleruodami masinius „pabėgėlių“ daromus nusikaltimus? Kartais krizė yra kuriama tam, kad būtų galima atsilaisvinti ir atsipalaiduoti nuo anksčiau prisimtų įsipareigojimų ir lengviau pereiti prie naujos situacijos.

Taigi, į kokią situaciją čia judama? Kieno stuburas yra laužomas? Tiesiog taip ir palikime šitą klausimą be atsakymo. Ne todėl, kad aš neturėčiau pamąstymų šia tema. Bet todėl, kad kaip sakė Europoje taip mylimas didysis kinų vadas Mao Dzedongas (Mao Zedong), palauksim, kol sužydės visos gėlės...

Respublika.lt

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder