Šaukštas deguto.

Jūros šventė šias metais vyko karščiu alsuojančioje, pasipuošusioje ir atgimusioje Klaipėdoje. Verta pastebėti jog fiesta pavyko, tik oras buvo užsakytas pernelyg karštas...
Renginių buvo daug. Tai ir koncertai, ir diskotekos, ir parodos, ir, žinoma, masinis alaus gėrimas.
Tik kaip visada medaus statinę gadina šaukštas deguto - norėtųsi, kad jo nebūtų rengiant kitas šventes.
Rugpjūčio 1-ąją, pasibaigus šventės atidarymo ceremonijai, po to, kai Jurgis Kairys atkimšo šampano butelį, ko dauguma nė nepastebėjo, du žmonių srautai plūstelėjo ant Biržos tilto - vienas judėjo Atgimimo aikštės, kitas - senamiesčio link.
Kadangi vidury tilto stovėjo veidrodinis statinys, vietos prasilenkti kaip ir nebeliko. Karštame ore žmonės judėjo lėtai, o jeigu kas nors būtų nukritęs, galėjo įvykti nelaimė su liūdnomis pasekmėmis. Juo labiau kad ant tilto stumdėsi mažamečiai vaikai ir moterys su vežimėliais.
Jūros šventės apsauga - policija ir saugos tarnyba "Argus", po to, kai tribūną paliko garbingi svečiai, paliko šį reikalą savieigai. Tuo tarpu masinėje žmonių susibūrimo vietoje šalia tilto buvo galima sukontroliuoti srautus, bent jau nukreipiant juos skirtingomis pusėmis.
Jau įprasta, kad masinėse šventėse neapsieinama be masinio gėrimo. Ką jau padarysi, lietuvaičiai tokie jau yra - kol neišgers kelių litrų alaus, tol jam nelinksma, nors ant scenos pati Tina Turner dainuotų.
O jaunimas - kol nesutemsta, tol ramsto pasienius ar gulinėja ant žolytės, o kai sutemsta, pradeda savaip suprantamas linksmybes. Bet taip yra per bet kokias šventes, tad Jūros šventė nėra išimtis.
Kažin, ar ne per mažai buvo tualetų tokiai žmonių masei, bet kita vertus, šiemet situacija buvo geresnė nei prieš metus.
Kalbant apie šventės prekybininkus, vienas klausimėlis vis dėlto iškyla - ar masiškumas nesugadina kokybės?
Noras užsidirbti iš Jūros šventės prekybininkus skatina kuo greičiau suktis ir pardavinėti, deja, ne tokius produktus, kurie reprezentuotų ir užeigą, ir šeimininką.
Klaipėdiečiai su stažu prisimena "Žvejų" alaus baro klestėjimo laikus, kai eilė stovėjo kaip į Lenino mauzoliejų. Vyrai prieš porą dešimtmečių ir darganai siaučiant, ir saulei kepinant stovėdavo, kad gautų išsvajotą bokalą alaus.
Šiandien "Žvejų" alaus baras nuo tų laikų beveik niekuo nepasikeitęs. Išskyrus tai, jog eilių nebeliko. Tai ir suprantama. Tie patys stikliniai bokalai su tuo pačiu parūgusius alumi, kurio skonio nepavyko nuplauti kokybiškesnių maitinimo įstaigų gėrimais ir kepsniais.
Parūgusio alaus kaina buvo tokia pat, kaip ir šviežio mieste, tik ant valgiaraščio puikavosi litu mažesnė kaina. Pasiteiravus, kodėl sąskaita didesnė, negu turėtų būti, paaiškėjo, jog šventės proga yra pakeltos visos kainos. Suapvalintos, taip sakant.
Čekio, kaip įrodymo, nepavyko sulaukti. Raskite kitą tokią vietą Klaipėdoje, kur įėjimas į tualetą būtų mokamas net lankytojams. Kaip gali jaustis Klaipėdos svečias tokioje užeigoje? Tikri viduramžiai, kuriuos reikėtų perkelti į restauruotą Klaipėdos piliavietę.
Šventės organizatoriai padarė viską, ką galėjo.
2002 metų Jūros šventė ir miesto jubiliejus tapo dar vienu įsimintinu Klaipėdos istorijos faktu. O nemalonios, nuotaiką gadinančios smulkmenos, tikėsime, išnyks iki kitos Jūros šventės.