Tačiau tuo pat metu “Sodrai” skolingos toli gražu ne bankrutuojančios bendrovės. Finansiškai remiančios įvairius renginius, bet kažkodėl nepervedančios socialinio draudimo įmokų už savo darbuotojus. Be to, yra bankrutavusių, daug nekilnojamojo turto turėjusių įmonių. Turtus baigia išparduoti šių įmonių likviduotojai. Tačiau su “Sodra” vis vien neatsiskaito.
Situacija keista. Toli gražu ne inspiruota ekonominės krizės. Nes krizės užeina ir praeina. Veikiau atsainus požiūris į vienintelį garantą, kad šimtai tūkstančių Lietuvos pensininkų tikrai gaus savo pensijas. Gaus kas mėnesį. Nedideles, nepakankamas, bet tikrai gaus.
Tačiau koks požiūris į šį garantą? Nors įsiskolinusių bendrovių savininkai taip pat turi senų tėvų, gaunančių senatvės pensijas iš tos pačios “Sodros”. Požiūris į garantą toks. Ai, kaip nors išsikapstys. Ai, dar pasiskolins. Gal laikinai apsieis be finansinių įplaukų iš mano įmonės.
Visi nori, kad “Sodra” kas mėnesį išplukdytų mūsų senoliams pensijas. Jei neišplukdytų, kiltų didžiulis skandalas. Didis, visuotinis pasipiktinimas. Tačiau ne visi nori kas mėnesį įplukdyti į “Sodrą” mokesčius. Štai čia jau nėra didžio pasipiktinimo. Didžio suinteresuotumo. Tarkime, dėl visuomenės rimties. Nes mūsų privatus verslas vis dar dvilypio mentaliteto. Į savo verslą jau žvelgia kaip rinkos dalyvis. O į “Sodrą” žvelgia homo sovieticus akimis. Tarsi į Nikitos Chruščiovo pažadėtąjį komunizmą. Savaiminį, stebuklingai atsinaujinantį neišsenkančių gėrybių šaltinį.
O kaip tas šaltinis neišseks, kaip neįsiskolins, jei jam pačiam skolingi 35 817 draudėjų? Ir nieko. Galvos neskauda. O kas būtų, jei vasario mėnesį pensijų negautų 35 817 senatvės pensininkų? Štai tada galvos skaudėtų. Tik vėl ne tiems. Jei tiek žmonių būtų priversti badauti. Likti be vaistų. Nemokėti komunalinių mokesčių. Jei taip atsitiktų, nepadėtų jokie pasiteisinimai. Kiltų skandalas. Tik žmonės pasipiktintų ne įmonėmis, nesumokėjusiomis socialinio draudimo. Piktintųsi “Sodra”, politikais, valstybe ir t.t.
Tad kiek galima balansuoti? Santykį tarp “Sodros” ir draudėjų derėtų tvirčiau suveržti. Šiuo metu jis per daug palaidas. Dažnai priklausantis tik nuo akcininkų ar jų grupės geros valios. Noriu - moku, noriu - ne. Ir, aišku, visada bus subjektyvių priežasčių nenorėti. Ypač metų pradžioje.
Situacija pasikeistų, jei skola “Sodrai” būtų traktuojama kaip įmonės ar institucijos paskola, paimta iš komercinio banko. Su palūkanomis, draudimu ir griežtais atsiskaitymo terminais. Tada nereikėtų džiūgauti, jog draudėjai malonėjo grąžinti “Sodrai” apie 5 mln. litų. Taip sakant, visai mažą trupinį. Nes skola siekia 443 mln. litų.
Lietuvoje manoma, kad strateginiai objektai yra tik geležinkeliai, uostai ar elektrinės. “Sodra”, socialiniu požiūriu, irgi yra strateginis objektas. Nes nuo jos finansinės būklės tiesiogiai priklauso, kiek visuomenė bus rami. Jei draudėjai nemoka, kursto neramumus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą