Svetimos rankos kelnių kišenėje

Komentaras

Na, jeigu ne rentų, tai bent algų. Paskutinę Seimo 2007 m. pavasario sesijos dieną seimūnai nesiryžo priimti prieštaringai vertinamo įstatymo, užtikrinančio jiems rentas iš valstybės kišenės iki gyvos galvos. Tačiau bent po pusę tūkstančio litų pasididino sau algas.

Teisybės dėlei - ne tik sau: pareiginės algos nuo 2008-ųjų sausio 1 d. didės ne tik politikams, bet ir kitiems valstybės tarnautojams bei pareigūnams pagal specialią pareiginių algų bazinio dydžio koeficientą. Tačiau mažų mažiausiai 48 litais. Ant Seimo nario laktos iš Vyriausybės sugrįžęs Zigmantas Balčytis sako, jog galų gale šis sprendimas valstybės biudžetą turėtų nusausinti 800 mln. litų.

Žinomas aforizmų autorius ir rinkėjas E. C. McKenzie savo knygoje "14.000 sąmojų ir citatų" šia tema pateikia bent dvi viena kitai prieštaraujančias frazes. Viena vertus, - "pigūs politikai kainuoja ypač brangiai". Kitu požiūriu - "išlaisvinęs politiko rankas, būtinai jas pajusi savo kišenėse". Kuri arčiau tiesos - mūsų laisvė rinktis.

Kad ir kaip ką tebeerzintų faktas, kad Seimo nariai dirba ne už minimalaus pragyvenimo lygio arba minimalaus dydžio atlyginimą, tie maždaug 4200 Lt popieriuje nėra karališki fontanai. Kada parlamento nariai ima rūpintis, kaip pragyvenimui prasimanyti pinigų, tuomsyk neabejotinai pamiršta, kam iš tikrųjų atstovauja. Nes ima atstovauti ne rinkėjų interesams, o neoficialiems rėmėjams.

Požiūrio problema - ar dabartinės seimūno algos turėtų užtekti? Dėl to diskutuojama visose demokratijose, sutariant, jog tiesa yra kažkur tarp dviejų ribų: parlamentaras neturėtų krimsti tos pačios duonos podraug su socialiai remtinu piliečiu, tačiau taip pat iš politiko veiklos neturėtų susikrauti turtų, kurių užtektų ir jam, ir dar jo vaikams.

Didžiausia problema yra ta, kad idealiai objektyvių kriterijų dar niekam nepavyko atrasti, nors ilgus dešimtmečius ieškota moralės, valdžios darbo efektyvumo, skatinimo matų sintezės. Gi lietuviška problema kiek kitokia. Dar prieš metus valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis buvo MMA - minimali mėnesinė alga. Mintis, regis, buvo labai paprasta: Vyriausybei didinant minimalią algą, pagal atitinkamus koeficientus didėjo ir valstybės tarnautojų atlyginimai.

Kadangi buvusi ir dabartinė vyriausybės žmonių gerovę užsimojo matuoti pagal minimalios algos lygio didėjimą, t.y. administraciniu būdu ją laipsniškai kelti nuo kadaise buvusių 430 Lt iki 700 Lt dabar, šis kriterijus pasirodė esąs ne toks jau objektyvus. Grubiai tariant, valstybės biudžetas vien nuo valdininkų algų jau būtų beviltiškai sprogęs. Kodėl? Čia vėl kiekvienas galime pasirinkti: ar kriterijus blogas, ar valdininkų perdaug.

Taigi prieš metus, lygiai tokią pat paskutinę Seimo 2006 m. pavasario sesijos dieną, buvo priimta įstatymo pataisa, kuri nustatė, kad valdininkų algos bus skaičiuojamos nebe pagal MMA, o pagal mistinį "pareiginės algos bazinį dydį". Jis buvo gerokai mažesnis už tuometinę MMA, tačiau nebeliko ir jokių bent kiek objektyvesnių naujojo "bazinio dydžio" nustatymo kriterijų. 2006 m. liepos 19 dieną priimtame įstatyme buvo teigiama, kad "kiekvienų ateinančių finansinių metų bazinį dydį Vyriausybė teikimu, įvertinus valstybės tarnautojams atstovaujančių profesinių sąjungų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtins Seimas".

Iš tų "veiksnių" kol kas išėjo tik mišrainė. Prieš metus "bazinis dydis" siekė 430 Lt, vėliau buvo pakeltas iki 442, šių metų pavasarį Vyriausybė siūlė jį padidinti iki 460, tačiau Seimo narei Jadvygai Zinkevičiūtei pasirodė, jog geriau bus visi 490 Lt. Kaip ji tarė, taip visi padarė. Nors nei J. Zinkevičiūtė, nei visas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas net nesiėmė paaiškinti, kodėl "bazinis dydis" kyla iki 490 Lt. Nors didesnis nei 10 proc. "bazinio dydžio" kilimas neatitinka nei infliacijos, nei kurių nors kitų objektyviau išmatuojamų argumentų.

Visgi svarbiau kai kas kita. Didinamos valdininkų algos visose demokratijose kelia nemažą erzelyną. Tokioje "valdininkų valstybėje" (pasak V. Adamkaus), kokia yra Lietuva - maždaug dvigubai didesnį erzelyną. Juo labiau, kada valdininkų atlyginimai didėja ne pagal kokią nors matematinę formulę (kad ir eiliniam žmogui sunkiau įkandamą), o tiek, kiek šauna į galvą ne patį didžiausią autoritetą visuomenėje turinčiai Seimo narei - erzelyną tenka darsyk padauginti dvigubai. Galų gale erzelynas virsta teisėtu pasipiktinimu. Mat procesas ima atitikti E. C. McKenzie sentenciją apie centų ieškančias svetimas rankas priekinėse aptemptų džinsų kišenėse. Nors dėl papildomų 500 Lt per mėnesį Lietuvos seimūnai nei milijonieriais pavirstų, nei ką.

Kadangi įstatymas reikalauja iki Seimo pavasario sesijos pabaigos nustatyti naują valdininkų algų "pareiginės algos bazinį dydį", galima prognozuoti, kad lygiai po metų, paskutinėmis sesijos dienomis vėl turėsime pasipiktinimu virstantį erzelyną, dėl didinamų valdininkų algų. Tam tikras džiugesys gali rastis tik dėl vieno dalyko. Esti netiesioginių įrodymų, kad į viešąją nuomonę mūsų politikams dar ne visiškai nusipjaut: juk ne veltui jie savo algų klausimą atidėlioja iki pat paskutinės sesijos dienos, o po to iš karto it zuikiai neria bent dviejų mėnesių trukmės atostogų...

"Išlaisvinęs politiko rankas, būtinai jas pajusi savo kišenėse"

Rytas Staselis