Seimas pasiilgo atostogų. Išnaudojo savo fizinius bei negausius moralinius resursus, tad natūralu, kad ir pavargo.
Be to, dalis šios kadencijos Seimo narių tapo deputatais ištraukę loterijos bilietą, žadėdami rinkėjams daugiau negu gali.
"Biednųjų gynėjas" Vytautas Šustauskas ima dovanų motociklus bei važinėja prabangiu džipu. O žadėjo atėjęs į valdžią padaryti tvarką. Jeigu yra kauniečių, kurie juo dar tiki, tuo blogiau Kaunui.
Nusipelnusių gyventi geriau partijos nariai nuolat patenka į skandalus. Štai kad ir partietis iš Naujosios sąjungos, nešiojantis butelį Seimo salėje. Supyko pats Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, spėjęs dar ir pažaisti futbolą posėdžio metu. Atseit tokie dalykai trukdo darbui. Ar šie žmonės dar ir dirba?
Įdomu, kas būtų, jeigu darbo metu kokios įstaigos tarnautojas prie viršininkų nešiotų butelį siūlydamas išgerti ar išvis neateitų į darbą? O Seime taip vyksta ir niekas nenukenčia.
Ekonominiai Lietuvos rodikliai šį pusmetį teikia neblogų vilčių. BVP išaugo 4,5 procento. Augimo tempai didesni ne tik negu Latvijoje ir Estijoje, bet ir kai kuriose Europos Sąjungos šalyse.
Statistinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei 4 procentais. Net nedarbo lygis yra mažesnis negu, tarkim, Ispanijoje ar Graikijoje.
Bet kodėl, į kokią valstybinę įstaigą beužsuktum, tuoj išgirsi vaitojimus apie gausybę vienas kitam prieštaraujančių įstatymų, instrukcijų, nutarimų, tarifų ir mokesčių sistemų.
Institucijų vadovai nebespėja sekti besikeičiančių įstatymų pataisų. Tai būdinga ir švietimo įstaigoms, ir mokesčių inspekcijai, ir kontrolės tarnyboms. Matyt, problema yra netikusio valdymo sferoje, pradedant Seimu ir baigiant žemesnėmis valdymo organų grandimis
Stengiamasi daryti įspūdį, kad valdžia yra patikimose rankose. Tokia yra kiekvienos valdžios prigimtis, bet šiandieninio Seimo priemonės būna panašios į buvusias senovėje.
Senovės Romoje politiką lėmė patronažo sistema. Per rinkimus Romos piliečiai natūraliai rėmė savo globėjus - patronus ir jų favoritus, kurie šiems būdavo malonūs ir dalindavo pinigus.
Norėdami tapti konsulais, Romos piliečiai stengėsi kuo daugiau rodytis viešumoje, spausti sutiktiesiems rankas ir vadinti juos vardais (čia padėdavo patarėjai - nomenklatoriai). Tokiu būdu Romoje rinkėjas galėjo patikėti, kad kandidatą su juo sieja asmeninai, o ne formalūs ryšiai.
Per paskutiniuosius prezidento rinkimus Artūro Paulausko komanda išsiuntinėjo gausybę atšviestų laiškų, parašytų taip lyg juos pats Paulauskas kiekvienam būtų rašęs asmeniškai.
Be to, Romoje kandidatą turėjo lydėti kuo didesnė garbingų vyrų palyda. Visai kaip dabar, kai partijos stengiasi įtraukti į savo sąrašus žinomų menininkų, sportininkų ar dainininkų pavardes.
Kadangi kandidatai tada neturėjo rinkimų programų, jie nesakė ir rinkiminių kalbų, nes buvo manoma, kad svarbiausia jų veikla yra nešioti baltą togą, ištisas dienas su palyda vaikščioti po miestą ir sveikinti piliečius. Dėmesys buvo suteiktas į išorę, o ne į iškalbą ir argumentaciją.
Šiandien Seimo nariai dainuoja, dalyvauja baikerių šou, šokinėja su parašiutu ir darbo metu nesveikindami piliečių vaikšto gatvėmis.
Sugrįžtame į antiką. Tiktai skirtumas yra tas, kad romėnams nebuvo reikalo kalbėti norint patraukti kandidatus į savo pusę politiniais argumentais, jie stengėsi pasirodyti esantys labai reikšmingi. Romėnai galbūt tokie ir buvo, lietuviški seimūnai tokie nėra.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą