Žmogus, kurio niekas neprisimena

Dienos komentaras

Antanas Valionis - pasipriešinimo okupantams organizatorius ir dalyvis. Tai gali paliudyti du žmonės, kurių jau nėra gyvų. Gyvieji jo neprisimena.

Neprisimena Algirdas Saudargas, kurio telefoninių pokalbių įrašai atsidūrė A. Valionio seife. Neprisimena ir tie, kurie 1990-1991 metais rengėsi galimam partizaniniam karui, jei įvyks nauja Lietuvos okupacija.

Neprisimena A. Valionio, bet prisimena tuos laikus. Gerai prisimena. Ar pavyks A. Valioniui pakreipti tuos prisiminimus sau naudinga linkme? Jis neabejotinai stengsis. Sunku abejoti, kad A. Saudargas, būdamas užsienio reikalų ministro pavaldinys, pamėgins keisti tai, ką savo valia pasakė žurnalistei. O pasakė, kad tais laikais nepažinojo nei Valionio, nei žinojo, kad jo pokalbiai su Vilniumi 1991 metų sausį buvo įrašinėjami. Pasakė tai niekieno neverčiamas. Savo valia. Dabar reikės tą keblumą kažkaip taisyti.

Tačiau A. Saudargas - ne vienintelis liudytojas. Jų yra ir daugiau. Ir būtent jie turėtų padėti atsakyti į paprastą klausimą: kaip LSSR CK Žemės ūkio skyriaus instruktorius galėjo per pusmetį įsiterpti į "Solidarumo" gretas, būti priimtas Lenkijos valdžios, net tapti jos propagandos ruporu, nukreiptu į Lietuvą? Kas atvėrė akis KGB rezervo kapitonui? Ir ar laisva valia jos atsivėrė? Kas buvo tas ar tie, kurie lojalų sovietinės valdžios veikėją per kelis mėnesius pavertė opozicijos dalyviu? Ir ar tas dalyvavimas neturėjo antro dugno?

Gynybinė A. Valionio platforma - kuo puikiausia. Jį remia prezidentas, kuris tais laikais Lietuvoje laikė tik šlepetes. Jį užstoja konservatoriai, kuriems yra naudingas A. Valionio pažeidžiamumas dėl jo santykių su KGB. Spustelėjai, ir jis jau inicijuoja kokį nors konfliktą su Maskva (tiesa, po to pats patyliukais užglaisto nesusipratimą - taip įvyko po jo tet-a-tet su Kremliaus užsienio reikalų ministru metų pradžioje). Dar jis gali tikėtis prezidento dvaro žiniasklaidininkų paramos. Taigi taškus ant "i" dėti dar ankstoka.

Toji istorija su A. Valionio atsivertimu, kurią Valstybės saugumo departamentas buvo linkęs įslaptinti, yra visa surašyta klausimais, o ne teiginiais. O tam, kad klaustukai virstų taškais, reikia beveik stebuklo: reikia, kad liudytojai nemeluotų, reikia, kad prezidentas neužsikimštų ausų, reikia, kad niekas tos istorijos nesistengtų politizuoti. Paskutinioji sąlyga yra tiek pat svarbi, kiek svarbus liudytojų padorumas.

Tačiau būtent šioji sąlyga jau sulaužyta. Valentinas Mazuronis panoro politiškai pasiturkšti ir aiškinimąsi, kokios biografijos žmonės šiandien valdo Lietuvą, paversti eiline politine "razborke". Juk A. Valionis, kaip tvirtina BNS, labai reikšmingai prisidėjo verčiant Rolandą Paksą. Taigi kodėl nepabandžius surengti revanšo?

Tačiau V. Mazuronis turi tą pačią bėdą kaip ir A. Valionis. Jo taip pat niekas neprisimena nei kaip Sąjūdžio dalyvio, nei kaip žmogaus, kuris ką nors veikė politikoje tada, kai politika dar nebuvo biznis. Tai, kad jo partinis šefas prezidento posto pasiekė už pinigus, kuriuos jam davė Rusijai ypač lojalus žmogus, taip pat nepadidina Mazuronio, kaip tiesos tribūno, patikimumo. Trumpai tariant, toks tokį sumanė išprausti. Deja, nė vienas neturi švaraus vandens.

Ir vis dėlto istorija turi tokią savybe: yla vieną dieną išlenda iš maišo. Ir taip atsitinka nepaisant to, kad trečiosios, purvinąja vadinamos, politinės kartos politikai mėgina ta yla pabadyti savo priešus. Nuvalius nuo A. Valionio istorijos politinius purslus, ji vis dėlto parodys, kas yra kas Lietuvoje.

Rūta Grinevičiūtė