Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (4)
Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (4)

Tęsiame Viktoro Paplauskio pasakojimą apie senąsias Klaipėdos kapines ir berniukų žaidimus jose pokariu.

Viktoras prisimena, kad kapinių centrinėje aikštelėje, ties dabar stovinčia K. Jaroševaitės skulptūra "Įkyrios mintys", mėtydavosi daug prancūzų gamybos šovinių, todėl Viktoras tą vietą pavadino prancūziška. Vaikai iš šovinių išimdavo paraką ir surengdavo sprogimų bangą.

Po apleistas miesto vietas ir miškelius šmirinėdavo 16-mečiai "specialistai". Jų darbas - iš sviedinių išsukti detonatorius ir išimti paraką (ir tolą). Nuo detonatoriaus kapsulės paleisdavo parako srovelę ir padegdavo. Išgaudavo tokį sprogimo garsą, kad ant kojų sukeldavo visą rajoną.

Kartą miesto kapines iš visų pusių apsupo milicija, norėjo sugaudyti sprogdintojus. Vaikai, pamatę besiartinančius uniformuotus vyrus, išsislapstė po didelėmis, matyt, kapinių vagių nustumtomis antkapinėmis plokštėmis. Milicininkas priėjo prie kapo ir šaukė "vilezai, vilezai", bet vaikai nė krust, tas ir nuėjo.

Klaipėdos kapinės, koplyčia. Gyčio Tiškaus piešinys 1956.VIII.31. Piešinys iš MLIM archyvo

Vaikai įlįsdavo visur, kur tik buvo galima pasislėpti. Po didelėmis antkapinėmis plokštėmis jie rasdavo cementuotą aikštelę ir krūvelėmis gulinčius kaulus. Pavojaus atveju po antkapiu tilpdavo po kelis vaikus.

Viktoras matė, kaip apie 1960 m. sovietų karių palaikus kėlė iš K. Donelaičio skvero į bendrą memorialą kapinių pakraštyje: kaulelius rinko, milines iš po žemių traukė.

Nuo minų ir granatų vaikai susižeisdavo, net žūdavo, tokių atsitikimų buvo ne vienas. Viktoras ir pats vos mirties išvengė, kai krapštė paraką iš priešlėktuvinio šovinio. Kai iškrapštytą šovinį parodė "specialistui", tas palingavo galvą, - iki sprogimo tetrūkę milimetro.

Prisižaidę kapinėse, berniukai bėgdavo maudytis į Dangę. Pagrindinės maudynės buvusios toje vietoje, kur dabar stovi buvusio "Telekomo" pastatas. Kartą Viktoras nėrė ir palindo po sieliais, o išlįsti nemato kur, tai vos nenuskendo. Prisižaidę ir prisimaudę, vaikai skuosdavo į laukus runkelių ieškoti, nes pilvai maršą grodavo, o namuose maisto ne kažin kas.

Apie miesto kapines

Apie 1964 m., sako Viktoras, kapinės atrodė gana gražiai, daugybė laiptukų, tvorelių. Prie 1923 m. sukilėlių paminklo žmonės stabteldavo.

Per Vėlines prie paminklo visada degdavo žvakutės, kažkas fotografuodavosi, nebijojo. Dėl saugumiečių baimė šiek tiek perlenkta, mano Viktoras.

Fortifikacinis lauko įrenginys - tai medžiais apaugusi kalvelė netoli K. Donelaičio gatvės būdavo užtverta vieline tvora. Jis priklausė muzikos mokyklos kiemui. Ant storų durų kabojo spyna. Viršuje stovėjo graži pavėsinė. Per tvorą vaikai nelindo.

Viktoras prisimena tokį vaizdą, kurio dar niekas nepatvirtino, bet verta jį paminėti. Toje vietoje, kur dabar yra V. Vildžiūno skulptūra "Ecce homo" (netoli gynybinio šanso), apie 1948-1949 m. buvę gal 20 baltų kryžių, ant kurių užrašyti metai - 1923, aplink kryžius pasodinta baltauogės meškytės gyvatvorė. Netoli tų kryžių, kur yra išlikęs sovietinių laikų požeminis tualetas, tada stovėjo du pusantriniai nameliai, vienas šviesiai gelsvas, jame gyveno krepšininkas Vytautas Petras Knašys. (Mielas skaitytojau, gal žinote, kas gali turėti pokarinių nuotraukų su tais namais ir aplinka?)

Vizija apie baltą kapinių koplyčią

Viktoras papasakojo nutikimą, kurį galima pavadinti vizija, bet taip galėjo būti iš tikrųjų. Miesto kapinėse stovėjusi ypatingo grožio gotikinė koplyčia, kurioje vaikai kartais slėpdavosi. Ją 1959 m. realistiškai nupiešė architektas Gytis Tiškus.

Apie 1959 m. Viktoras, praėjęs čigonų kalniuką (taip vadino prie Senojo turgaus išlikusį pylimo gabalą, čia ir pasimatymų vieta buvus), pasukęs į Kūlių Vartų gatvę, kur po karo dar spietėsi nedideli namukai, Viktoras žvilgterėjo pro arkinę įvažą į gyvenamojo namo kiemą. Ir nustebo, nes kieme pamatė tą pačią koplyčią iš miesto kapinių - baltą, aukštą, ažūrinę. Kitą dieną grįžo ieškoti koplyčios, bet vartai jau buvo užrakinti.

Vizija?

Kvietimas

Kviečiame miestiečius pasidalyti savo gyvenimo istorijomis, kurios yra susijusios su miesto kapinėmis (dabartiniu Skulptūrų parku) pokario laikotarpiu. Muziejus renka atsiminimus ir nuotraukas. Įdomu viskas: nuo čia palaidotų artimųjų biografijų iki vaikiškų siaubo istorijų, kuriose galime fiksuoti miesto etnografiją. Rašykite [email protected]; skambinkite (8 46) 410528 Sondrai Simanaitienei.

 

Projektą “Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos” remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

Sidebar placeholder