"Meilės sukeltas stresas - vienintelis teigiamas"
"Meilės sukeltas stresas - vienintelis teigiamas"

Šv. Valentino - įsimylėjėlių dienos išvakarėse teiravomės klaipėdiečių, "kas per velns ta meilė y", su kuo jiems asocijuojasi šis žodis, ar jie švenčia tą dieną, ar prisimena pirmąją savo meilę.

Tenka pripažinti, kad šis klausimas uostamiesčio gyventojams pasirodė vienas iš sunkesnių. Daugelis šia tema apskritai nenorėjo kalbėti. Tačiau sutikusieji pabendrauti pasidalijo labai įdomiomis įžvalgomis.

Saulius LIUTKUS, psichiatras

Nuoširdžiausias atsakymas būtų - "Kad aš žinočiau..." Šiaip tai reikėtų skirti dvi būsenas: įsimylėjimą ir meilę. Įsimylėjimas - neįtikėtinai žavinga būsena. Bėda ta, kad tuomet pasaulis labai susiaurėja, dažnai iki vieno asmens, ir dingsta panoraminis vaizdas. Kad ir kokia ji būtų žavinga, vis dėlto tai truputį liguista būsena. Visa laimė, kad ji paprastai trunka neilgai - nuo keliolikos dienų iki keliolikos mėnesių. Vėliau tai, jeigu ir toliau galime būti su tuo žmogumi, per kurį buvome patekę į liguistą būseną, pereina į meilę. Tai reiškia, kad žvilgsnis platėja, atsiranda panoraminis vaizdas, grįžtame į žemiškąjį pasaulį.

Kalbant apie įsimylėjimą, su amžiumi niekas nesikeičia, tik dar labiau išryškėja ligos požymiai. Tą aiškiai rodo nuostabios paskutinių dešimtmečių įsimylėjėlių istorijos, kai jų amžiaus skirtumas siekė 30 ir daugiau metų. Galime tik įsivaizduoti, koks stiprus jausmas turi užvaldyti 70-metį ir 25-metę. Po kurio laiko jis tampa jau beveik gana sunkia liga.

Jeigu pavyksta kartu išgyventi, tarkime, nuo 27-erių ir 23-ejų ir sulaukti 67 ir 63 metų, tada galima sakyti, kad tai yra brandi meilė, atlaikiusi visas liguistas būsenas. Baigdamas pakartosiu tai, nuo ko pradėjau - kad aš žinočiau, kas tai yra...

Toma GAILIUTĖ, aktorė

Mane visą gyvenimą lydi įsimylėjimo jausmas, ir jis man labai patinka. Žaviuosi sutiktais įdomiais žmonėmis, įsimyliu savo vaidmenis, dievinu gamtos grožį. Meilė visur! Ir jos neapsakomai daug! Jeigu nebūtų meilės, nebūtų sielų. Meilės sukeltas stresas - vienintelis teigiamas stresas iš visų esančių. Meilė panaši į lėktuvo skrydį, kurio metu tave gali ištikti įvairaus diapazono turbulencijos ir labai jau netikėti posūkiai.

Įstrigo posakis, kad meilė dažnai yra kančia. Nereikėtų to vertinti vien tik negatyviai. Kančia, skausmas dažnai yra neišvengiama meilės dalis, be šito nesuprastume jos grožio ir pilnatvės. Man meilė - tai gebėjimas atsisakyti savo ego. Turi išmokti nuleisti save nuo pjedestalo, daryti kompromisus. Be galo svarbu išgyvenant meilę turėti laisvę ir draugystę.

Scenoje meilės, kaip ir gyvenime, labai daug. Nesureikšminu jos išraiškų, bučinių, scenoje gyvenu personažo gyvenimą, ir tiek.

Šeimoje neturime tradicijos kažkaip ypatingai švęsti Valentino dieną. Žinoma, tądien namie dažniausiai atsiranda šviežiai skintų gėlių, bet išskirtinai tos dienos nelaukiame. Nesu kategoriškai nusistačiusi prieš ją, esą tai tik kažkokia vakarietiška šventė, aš už tai, kad meilę švęstume kiekvieną dieną.

Arvydas CESIULIS, politologas

Prisimenu vieno profesoriaus posakį: "Meilė - pastovus jausmas, kurio objektas nuolat kinta", bet pats taip negalvoju. Meilei apibūdinti ir tūkstančio sakinių gali neužtekti. Tai toks jausmas, kuris atsiranda, sustiprėja, paskui išblėsta. Vaikystėje mes visi, ko gero, buvome įsimylėję savo mokytojas, auklėtojas. Tas tyras, gražus jausmas, kai tau kažkas patinka, atsiranda labai anksti, gal net esant kokių šešerių.

Meilės jausmas su žmogaus amžiumi kinta, tikiuosi, kad vertybės lieka tos pačios, bet apauga gyvenimo patirtimi. Atsiranda daugiau emocionalumo, vertinimo. Labiausiai gyvenime nemėgstu dviejų dalykų: melo ir klastos.

Vasario 14-oji man nesiasocijuoja su meile. Manau, tai yra didžiųjų prekybos centrų šventė, kai prisidengiant kiekvienam žmogui šventais pagarbos ir meilės dalykais bandoma kažką parduoti. Esu politologas, baigęs istorijos mokslus, tad man Vasario 16-oji nėra tuščia šventė ar priedėlis prie vasario 14-osios. Tačiau, deja, nemažai daliai jaunosios kartos atstovų dėl tokios prekybos ekspancijos vasario švenčių pikas yra būtent 14 dieną. Blogai, kad pamirštama tai, kas iš tikrųjų svarbu ir reikšminga, nors nesmerkiu žmonių, kurie švenčią tą dieną. Manau, meilė neturi būti proginė, kai tik vasario 14-ąją ar Kovo 8-ąją padovanoji gėlių mylimai moteriai. Tai tik forma, o ne turinys.

Regina DERKINTYTĖ-KAUPIENĖ, advokatė

Meilė yra didžiausia dovana žmonijai. Be jos tikrai nejaustume pilnatvės ir vidinės ramybės. Nuostabiausia tai, kad šis jausmas turi tiek daug spalvų ir atspalvių. Pirmoji meilė - mama, nes jos mylinčios širdies dūžius išgirstame pirmiausia. Vėliau - meilė tėčiui, broliams, sesėms, draugams. Didžiausia nuostaba ir palaima ištinka sutikus savo gyvenimo meilę, kai, atrodo, net pasaulis nusidažo ryškesnėmis spalvomis.

Bene tyriausia, giliausia ir labiausiai atsidavusi meilė - tai meilė savo vaikams. Bėgant metams, imi brandinti dar kitokius šio jausmo atspalvius - meilę savo šaliai, gamtai, visatai. Ir tikrai labai svarbi, kad ir kaip keistai tai skambėtų, meilė sau. Tik išmokęs mylėti save, gali visavertiškai šiuo jausmu dalintis ir su visais kitais.

Laisvūnas KAVALIAUSKAS, paveldosaugininkas

Žinoma, galbūt per tą pandemiją meilė šiek tiek nutolo. Šiandien daugiausia galvoji apie išlikimą ir stebi, kas vyksta aplinkui. Bet jos, manau, mes nepamiršome.

Mano pirmoji meilė buvo pirma ir paskutinė (juokiasi). Pirmais metais ji būna aistringa. Vėliau prisitaikai prie gyvenimo ir su amžiumi jaunatviškos aistros lieka vis mažiau ir mažiau. Bet yra visokių progų, tai primenančių, pavyzdžiui, vasario 14-oji - Valentino diena. Tos dienos mes nešvenčiame, nes tai atėjo pas mus iš Vakarų pusės gal prieš kokius 20 metų. Mes labiau švęsdavome gimtadienius, kartais ir savo vestuvių dieną prisimindavome.

Vytautas JANKŪNAS, plastikos chirurgas

Meilė man yra šeima. Tą tokį keistą jausmą pajutau tada, kai gimė pirmoji dukra. Dar kartą meilę pajutau po antro skiepo nuo COVID-19. Juokauju. Matote, aš jau 20 metų gyvenu su ta pačia žmona ir mes turime penkis vaikus. Per visus 46 gyvenimo metus man niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad galiu būti meilės ekspertas, bet jeigu taip sakote, - nesiginčysiu. Valentino dieną mes pažymime be fanfarų - paprastai skanesne vakariene restorane, vyno taure. Bet tą malonumą jau esu beveik pamiršęs, net nepagalvojau apie tai. Dabar gi esame uždaryti kaip šunys būdoje.

Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder