Į jaunystės eliksyro sudėtį įeidavo brangieji akmenys ir taurieji metalai, retos žolės ir nuodai. Žmonės kovojo dėl galimybės pratęsti jaunystę, kuo ilgiau išsaugoti sveikatą ir grožį. Bet nemirtingumo paslapties taip niekam ir nepavyko atskleisti.
Su retomis išimtimis dauguma žmonių nori gyventi ilgai, o dar geriau - amžinai. Tačiau būti seni žmonės paprastai nenori ir svajoja jei ne apie nesibaigiančią jaunystę, tai bent šiek tiek atsijauninti. Senatvė - priešas, o su priešu reikia kovoti.
Per visą žmonijos istoriją buvo sukurta įvairių tokios kovos būdų, bet kadangi senatvės kentėjimų atsikratymas buvo vertinamas kaip stebuklas, ir vaistų nuo senatvės daugiausia buvo ieškoma magijos ir alchemijos pasaulyje.
Pagal vieną legendą aušros deivė Eos įsimylėjo Trojos karaliaus anūką Tifoną ir prieš prasidedant Trojos karui vaikiną pagrobė. Deivė savo mylimajam iš Dzeuso išmeldė nemirtingumo, bet pamiršo išprašyti jam amžinos jaunystės. Nepadėjo ir dieviškas nektaras, kuriuo deivė jį maitino.
Mylimasis paseno, paliego ir sumenko. Pasakojamos legendos, kad puikioji Kleopatra maudydavosi asilių piene. Pats didysis gydytojas Avicena puoselėjo svajonę rasti priemonę gyvenimui pratęsti.
Nepaisant daugybės savo sukurtų vaistų, Avicena mirė vos 57-erių. Į daugelį jaunystės eliksyro receptų būdavo įtraukiamas žmogaus kraujas. Senovės Romoje senukai verždavosi į areną, kurioje kaudavosi gladiatoriai, kad pateptų savo kūną šviežiu sužeistų kovotojų krauju.
Pasitaikydavo ir visiškai baisių atvejų. Vengrų grafienė Elžbieta Batori, norėdama išsaugoti jaunystę, maudydavosi jaunų mergaičių kraujo voniose, bet žudikei tai nepadėjo - ji mirė pasenusi.
Dauguma mūsų amžininkų yra įsitikinę, kad viduramžių alchemikai ieškojo filosofijos akmens, norėdami bet kokį metalą paversti auksu. Bet iš tiesų tikrasis alchemikų tikslas buvo naudojant filosofijos akmenį sukurti vadinamąjį aukso gėrimą, kuris išgydytų visas ligas ir dovanotų amžiną jaunystę.
Alchemikas ir gydytojas Paracelsas manė, kad siera gali padėti pratęsti žmogaus gyvenimą iki 600 metų. Nors, pasak gandų, Paracelsui pavyko išrasti „nemirtingumo akmenį“, gamtos jam nepavyko apgauti - mirė būdamas 47-erių.
Nemirtingumo eliksyro ieškotojus kursto mintis, kad toks receptas buvo sukurtas, tik laikui bėgant prarastas: juk Adomas gyveno 930 metų, o Metušelas - 969. Vadinasi, yra galimybė vėl jį atrasti.
Rusų mokslininkas, Nobelio premijos laureatas Ilja Mečnikovas teigė, kad gamta žmogui skyrė gyventi ne mažiau kaip 150 metų. Pagrindine žmogaus senėjimo priežastimi jis laikė nuolatinį puvimo produktų kaupimąsi žarnyne. I.Mečnikovas tapo vienu iš rauginto pieno produktų vartojimo propaguotojų.
Asmeninio atsijauninimo idėja užsikrėtė ir jaunos sovietų valstybės valdžios viršūnėlės. V.Lenino asmeninis gydytojas Abramas Zalmanovas taikė savo išrastą „kapiliarų terapijos“ metodą, kurio esmė yra paciento kaitinimas karštose voniose su terpentino tirpalu, siekiant stimuliuoti kraujo apytaką kapiliaruose.
Šis „terpentininis“ metodas vėliau paplito ir Vakarų šalyse. J.Stalino iniciatyva Maskvoje 4-ojo deš. pradžioje buvo įsteigtas mokslo institutas, kurio darbuotojai sprendė „tautų tėvo“ individualaus nemirtingumo problemą. O kai akademikas A.Bogomolecas, vadovavęs šiai mokslo įstaigai, būdamas 65-erių netikėtai mirė, J.Stalinas netvėrė pykčiu, kad žlugo jo viltys.
XX-XXI a. prasidėjo neregėtas gerontologijos mokslo pakilimas. Dideles viltis mokslininkai siejo su kamieninėmis ląstelėmis ir fermentu telomeraze. 1998 m. sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Amerikos medikai išmoko į ląsteles įvesti telomerazės geną. Leidiniuose mirgėjo antraštės:
„Išrastos tabletės nuo senatvės“, „Vaistai nuo senėjimo prieinami kiekvienam“ ir t.t. Bet eksperimentai prislopino mokslininkų euforiją - jiems nepavyko sėkmės su viena atskira ląstele perkelti į visą žmogaus organizmą. Yra žinoma, kad tyrimai šia kryptimi yra atliekami ir toliau.
Mokslininkai nukreipė savo dėmesį į kamieninių ląstelių savybę išsivystyti į bet kokias organizmo ląsteles. Bet ši idėja nėra nauja. Jau 4-ame deš. šveicaras Paulius Nyhansas (Paul Niehans) taikė ląstelių terapijos metodą. Savo eksperimentams jis naudojo gyvūnų jauniklių audinių ekstraktus.
Šveicaro gydytojo pacientai buvo Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Somersetas Moemas (Somerset Maugham), Šarlis de Golis (Charles de Gaulle), popiežius Pijus XII, Marlena Dytrich (Marlene Dietrich). Manoma, kad būtent dėl ląstelių terapijos Čarlis Čaplinas (Charles Chaplin) tapo tėvu, būdamas 75 metų amžiaus.
Šiuo metu mokslininkai kuria metodus daugeliui ligų gydyti, naudojant kamienines ląsteles. Pavyzdžiui, po infarkto į širdies raumenį įterptos kamieninės ląstelės joje ima daugintis ir įgauna aplinkinių ląstelių savybes, pakeisdamos pakenktus audinius. Būtent kamieninių ląstelių savybė pakeisti organizme nesveikus audinius ir naudojama atsijauninimui. Jauninamosios procedūros vis populiarėja, nors tokių operacijų padariniai nėra iki galo ištirti.
Nežiūrint daugybės išreklamuotų atradimų kovos su senatve srityje, mokslininkai vieningai mano, kad artimiausiu metu išrasti „nemirtingumo tabletės“ nepavyks. Negalima nesutikti su prancūzų tyrinėtojo A.Dastro (A.Dastre) nuomone, kad „Menas pratęsti gyvenimą - tai menas jo netrumpinti“.
Bet žmonija vis dėlto turi šansą pratęsti gyvenimą bent iki 200 metų. Tai patvirtina daugybės ilgaamžių pavyzdys. Sovietų Sąjungoje amžiumi garsėjo azerbaidžanietis Širalis Muslimovas (1801-1973). Jis gimė valdant imperatoriui Aleksandrui I, nugyveno 168 metus, o iš jų 150 ganė avis. Per dieną Širalis nueidavo iki 15 km. Būdamas 136-erių jis vedė trečią kartą ir šioje santuokoje jam gimė duktė. Širalis buvo ne tik ilgaamžis, bet ir seniausias per visą istoriją tėvas. Mediciniškai tiriant ilgaamžį, 1973 m. paaiškėjo, kad pagrindiniai jo sveikatos rodikliai atitiko sveiko jauno žmogaus organizmo rodiklius: arterinis kraujospūdis 110/60, širdies susitraukimų dažnis - 74 tvinksniai per minutę. Šis žmogus niekada nejautė metų naštos, visada buvo žvalus ir savo gyvenimą laikė laimingu. Ir jo mirtis buvo rami, be kančių.
Reikia pripažinti, kad mes labai mažai žinome apie realius būdus organizmui atjauninti. Paprastai manoma, kad žmogus turi chronologinį amžių (nugyventų metų skaičius) ir biologinį amžių (pokyčiai organizme, dėl kurių mirštama). Vos gimusio žmogaus organizmo nykimo ir atsinaujinimo procesai sudaro pusiausvyrą. Metams bėgant, nykimo procesas tampa efektyvesnis negu atsinaujinimo - žmogus sensta. Chronologinio amžiaus pakoreguoti neįmanoma - jis didėja nenumaldomai. Biologinis amžius, priklausomas nuo daugybės veiksnių, gali arba atsilikti nuo chronologinio, arba jį aplenkti. Mokslininkai mano, kad senėjimą įmanoma ne tik sulėtinti, bet ir pasukti atgal - organizmą atjauninti. Čia galima prisiminti jogų praktiką, kuri pratęsia aktyvų ilgaamžiškumą, arba žemo kaloringumo dietą, sumažinančią laisvųjų radikalų skaičių ir pristabdančią senėjimo procesą. Yra žinoma daugiau kaip 200 senėjimo teorijų. Mokslininkai nustatė visą virtinę veiksnių, kurie veikia senėjimo spartą (jį lėtina arba greitina). Jų išvados yra tokios:
- žmogaus organizme yra įdiegta sistema, galinti sulėtinti senėjimą;
- yra nemažai priežasčių (specialistams žinomų ir kol kas nežinomų), trukdančių organizmui teisingai funkcionuoti;
- tarp senėjimo greičio ir žmogaus sveikatos būklės nustatyta griežta atvirkštinė priklausomybė;
- organizmo apsauginių funkcijų kontrolė, normalizacija, taip pat bendras žmogaus sveikatos sistemos valdymas gali padėti jam atjaunėti.
Konkrečių organizmo atjauninimo metodų ir rekomendacijų trūkumas reiškia, kad mes daug ko nesuprantame ir nemokame. Tačiau mokslas vystosi ir, aišku, visi tikisi, kad stovime ant grandiozinių atradimų, padėsiančių žmonėms kuo ilgiau išlaikyti aktyvųjį gyvenimo laikotarpį, slenksčio.
Pasidalink:
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą