Černobylio AE avarijos pasekmės po 30 metų

Radioaktyvi tarša

Pirmomis dienomis po atominės elektrinės avarijos radiacinę situaciją Lietuvoje daugiausia nulėmė jodo (131J) izotopai. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas radioaktyvaus 131J tyrimams žaliaviniame piene. Pietinėje šalies zonoje nustatyti 131J kiekiai buvo aiškiai didesni už maksimaliai leistiną pieno aktyvumą vaikams, kuris yra lygus 370 Bg/l. Kai kuriuose Respublikos rajonuose buvo priimtas sprendimas, draudžiantis naudoti vaikams užterštą 131J pieną.

Radionuklidų cezio (137Cs) ir stroncio (90Sr) matavimai maisto produktuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) radiologinėse laboratorijose buvo atliekami nuolat, nes tokių matavimų rezultatai atspindi radiacinės taršos tendencijas šalyje, taip pat jie buvo naudojami įvertinti apšvitos dozes, kurias gauna gyventojai, vartodami įvairų maistą.

Lietuvos įmonės palaikė prekybinius ryšius su Ukraina, Baltarusija, Rusijos Federacija ir kitomis šalimis, iš kurių buvo importuojamas augalinis aliejus, riebalai, miško grybai ir uogos, sultys, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, taip pat buvo įvežama daug pašarų ir pašarinių žaliavų. Kasmet radiologiškai buvo ištiriama beveik tūkstantis šių produktų mėginių. Daugelyje įvežamų prekių žymių radioaktyviosios taršos požymių nenustatyta, tačiau kai kurių rūšių produktų siuntose buvo aptinkamas radiocezis 137Cs. Tiriant importuojamus pieno miltelius, kurie 2001–2003 m. tranzitu buvo gabenami per Lietuvą į kitas šalis, nustatytas137Cs. 2007 m. pirmą kartą 137Cs nustatytas ir cukrinių runkelių išspaudose, kurio koncentracija siekė 200 Bq/kg.

Kiekvienais metais įvežamų ir iš Lietuvos išvežamų grybų ir uogų apimtys vidutiniškai sudarė iki 10 tūkst. tonų. Tyrimai parodė, kad pusėje įvežamų grybų ir dviejuose trečdaliuose įvežamų uogų siuntų buvo aptikta radioaktyvaus 137Cs likučiai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas įvežamų iš Baltarusijos bei Ukrainos miško grybų ir uogų siuntoms.

Nuo 1986 iki 2005 m. laikotarpiu įvežamuose grybuose 137Cs metinės vidutinės savitojo aktyvumo reikšmės didėjo, o nuo 2006 m. stebėtas taršos mažėjimas, tačiau dar 2008 m. dviejose miško uogų–mėlynių siuntose 137Cs koncentracija kelis kartus viršijo leidžiamas normas, 40 tonų uogų grąžinta tiekėjui iš Baltarusijos. 2015 m. radiologinės taršos atžvilgiu ištirta daugiau kaip tūkstantis importuotų grybų mėginių. Grybuose radioaktyviojo 137Cs rasti tik pėdsakai, o savitasis aktyvumas buvo mažesnis už leidžiamą 600 Bq/kg lygį.

Be šių tyrimų dar buvo atliekami ir laukinių žvėrių mėsos tyrimai. Daugumai medžiojamų žvėrių svarbi mitybos raciono dalis yra miško grybai, uogos bei kiti miško paklotės augalai. Todėl dėsninga, kad šios medžiagos per mitybos grandinę patenka į gyvūnų organizmą, o vėliau yra aptinkamos sumedžiotų žvėrių mėsoje.

Laukinės faunos radioaktyvi tarša 1986–1997 m. mūsų šalies miškuose, ypač Kuršių nerijoje, viršijo didžiausius leistinus lygius (600 Bq/kg ). Žvėrių mėsoje 137Cs metinių vidutinių savitųjų aktyvumų reikšmės 1997 m. dar siekė 120 Bq/kg, o vėlesniuoju 1998–2015 m. laikotarpiu buvo stebimas mažėjimas.

2014 m. dviejų sumedžiotų šernų raumens mėginiuose nustatytas 137Cs savitasis aktyvumas siekė 328,50 Bq/kg ir 286,6 Bq/kg. Vienas šernas buvo sumedžiotas Šilutės r., Kintų miške, kitas–Jurbarko r., Montvilių.