Gal jums yra tekę matyti fantastinių filmų, kur persodinamas veidas, ranka ar net visas žmogaus kūnas. Įsivaizduokite, kad fantastiniai filmai galėtų tapti realybe. Būtent apie tai prakalbo Italijos žiniasklaida, pradėjusi skleisti vieno mokslininko idėjas apie galvos transplantaciją. Teigiama, kad tokią idėją iškėlęs neurochirurgas iš Italijos jau sulaukė pirmojo savanorio tokiai operacijai. „Vakaro žinios“ domėjosi, kada tokių naujovių laukti Lietuvoje ir ar gyvenimas po tokios operacijos neprimins fantastinio filmo scenarijaus.
Juk tikrai, prieš operaciją kaip ir esi vienas žmogus, o paskui reikia susigyventi su visai kitu kūnu, galbūt net kitu drabužių ar batų dydžiu. Tai tik vienas klausimas, kankinantis gyventojus, išgirdusius apie galvos persodinimo operaciją. Kiekvienam būtų smalsu sužinoti, koks gi gyvenimas lauktų, po operacijos nubudus ir išvydus, kad gyveni kitame kūne. Kaip su juo susitaikyti ir susitvarkyti. Ar nesusipyks kūnas su galva, pripratę prie skirtingų kasdienybių. Galų gale, ar pavyktų po operacijos save laikyti tuo pačiu žmogumi, kuriuo buvai prieš tokią transplantaciją?
„Vakaro žinių“ kalbintas Europos transplantologų asociacijos prezidentas Vitalijus Sokolovas į šią temą nežvelgia per daug rimtai. Pasak jo, šiandienėje medicinoje tokie pareiškimai, kaip galvos persodinimas, gali būti prilyginami ne moksliniams tyrimams, o politinėms reklamoms. „Manau, šitie pasisakymai apie galvos persodinimą - tai noras save išpopuliarinti. Šiandien žmonės po stuburo traumų guli ilgus metus ir retas kuris po daugelio metų pradeda judinti kūną. Tai dabar imti kalbėti apie tai, kad žmogus po galvos persodinimo pradės vaikščioti.. daug vilčių nedėčiau. Kita vertus, nereikia ir tokių operacijų, apsidairykite aplink ir pamatysite, kiek žmonių vaikšto ir taip be smegenų. Tai kam dar tai daryti...“ - šmaikštauja specialistas.
Pasak jo, kalbant apie galvos persodinimą, nereikia apsiriboti vien galimybe prisiūti galvą prie kito kūno, nes tai nėra sunku: „Techniškai tai padaryti galima be problemų. Prisiūti galima bet ką prie bet ko, bet ar reikia? Tas žmogus vis tiek gulės. Bus gražus, gulės sau ir tiek.“
A.Sokolovas pabrėžia, kad vieno specialisto bandymai, kurie nė neaprašyti mokslinėje pasaulinio lygio literatūroje, prilygsta pigiems reklaminiams triukams. Pasak jo, klausimų kelia jau vien tai, kad tokia idėja atsirado Italijoje, kuri nėra tiek toli pažengusi transplantacijos srityje kaip Amerika ar Prancūzija. „Italija transplantologijos laimėjimais iš viso nelabai gali pasigirti ir dabar užsimoti tokioms idėjoms atrodo visiškai nerimta. Kol kas šią idėją pakanka vertinti kaip savęs populiarinimą ir gal ne visai vykusį“, - savo vertinimą išsako transplantologas.
Lietuvos medicinos studentų atstovybės prezidentė Aistė Mikalauskaitė taip pat su šypsena įvertino temą apie galvos transplantaciją. Ji patikino, kad kol kas medicinos studentai dar nėra rengiami tokioms operacijoms: „Apie transplantaciją mokomės daug ir esame nuolat raginami prisijungti prie donorystės programų, tačiau apie galvos persodinimą dar tikrai neteko mokytis, kol kas tikrai jokių praktinių užsiėmimų neturime. Mediko toks kelias, kad reikia nuolat mokytis, prireikus, kibsim į darbus. Žinoma, manome, kad ateityje daug dalykų gali būti įmanomi, tačiau ne taip greitai, kaip kalbama viešai.“
Pasak jaunosios medikės, žinia apie galvos transplantaciją studentus pasiekė ne iš užsienio tyrinėtojų, o būtent iš Lietuvos žiniasklaidos, apie tai su studentais dar kalbos nepradėjo nė vienas dėstytojas. Todėl būsimi specialistai sako atsargiai žiūrintys į tokias diskusijas. „Žinoma, turint lakią vaizduotę galima viską lengvai įsivaizduoti. Šiandien galbūt tai dar tik garsūs pasisakymai, nes plačiau nėra galimybės susipažinti su tokiais darbais ar tyrimo rezultatais“, - teigia jaunoji medikė.
A.Mikalauskaitė sako nežinanti, daugiau naudos ar žalos gali duoti galimybė perkelti kūną prie kito žmogaus galvos. Sunku atsakyti ne tik į etikos klausimus, bet ir į tai, koks gyvenimas lauktų tokio žmogaus: „Kaip ir dažnai medicinos ir donorystės srityje, taip ir čia būtinai iškiltų etikos diskusija. Tikiu, kad būtų žmonių, kurie net esant galimybei nenorėtų prisijungti prie kito kūno. Nors visos smegenys galvoje, galima sakyti, kad donoras bus kūnas, bet po tokios operacijos asmenybė vis tiek būtų paveikta ir formuotųsi naujai. Spėju, kad po tokios operacijos nebūtų jau nei tas, kurio galva, nei tas, kurio kūnas, turbūt sukuriamas tarsi naujas kūrinys. Šiandien tai tik pasvarstymai, bet prieš kažkiek metų pasaulis negalėjo patikėti, kad įmanoma persodinti žmogaus širdį. Mokslas visuomet į naudą, bet kartais juk sakoma, kad žmogus, žaisdamas Dievą, kada nors pats gali sunaikinti pasaulį.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą