Liga išmokė vertinti gyvenimą

Liga išmokė vertinti gyvenimą

Šiaulių rajone gyvenančiai Daliai Daunytei inkstų liga beveik prieš dešimtmetį smogė netikėtai ir skaudžiai – inkstai be jokių perspėjimo signalų nustojo veikti. „Šiandien esu laiminga, kad gyvenu, tačiau iki šios būsenos ėjau ilgu, skaudžiu, didžiausių baimių kupinu keliu“, – prisipažino moteris.

Liga tūnojo tyliai

Ponia Dalia jau aštuonerius metus Dializės centre lankosi kas antrą dieną.

„Vieną dieną staiga netekau jėgų. Nugriuvau darbo vietoje. Sakytumėte, jog tai ligos pradžia, tačiau liga pasireiškė, kai kelių į pagijimą nebebuvo. Mano inkstai užgeso tyliai“, – prisiminė Dalia.

Jautusi didžiulį silpnumą, moteris nebegalėjo pajudėti, nejautė kojų, negalėjo atsistoti. Iškviesta greitoji pagalba skubiai išvežė ją į ligoninę.

Ligoninėje medikai ketino pacientę guldyti į Neurologijos skyrių, tačiau tuo metu ten nebuvo laisvos vietos, tad laikinai paguldė į Nefrologijos skyrių.

Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad pacientė paguldyta tiksliai ten, kur labiausiai jai ir reikėjo – inkstų ligas gydantį skyrių.

„Mano gyvenime daugelyje vietų susidėlioja tokia mozaika, lyg taip ir turėtų būti. Reikiamoje vietoje, reikiamu laiku atsiranda tokie žmonės, įvykiai, kurie keičia gyvenimą, verčia susimąstyti ar pamatyti situaciją kitu kampu. Dabar tai matau, o tada buvo tik begalinė baimė“, – pasakojo moteris.

Pėdsakai – į vaikystę

Kojų nejaučiančiai ligonei buvo paskirta daugybė tyrimų. Inkstus bandyta gaivinti, plauti.

Medikai pranešė, kad abu inkstai nebefunkcionuoja.

„Pasakė – viskas. Belieka dializė. Nepatikėjau. Negi – viskas? Pasirodo, inkstus griaunantis mechanizmas buvo užvestas labai seniai – nuo paauglystės“, – prisiminė medikų žodžius Dalia.

Jos inkstų veikla sustojo ne iš karto, ne per savaitę, ar metus. Visa tai vyko dešimtmečius. Dalia tada net nenutuokė, kas tai yra inkstų liga, dializės, kaip pasikeis jos gyvenimas.

Užsimena, jog ligos užuomazgos galbūt veda į vaikystę, kuomet padidėdavo kraujospūdis. Pavarčiusi savo vaikystės ligos kortelę, atrado dažnus įrašus apie viršutinių kvėpavimo takų infekcinius ir kitus susirgimus. Vėliau imtas sekti nuolat padidėjęs kraujospūdis.

„Gydytoja išrašė kraujospūdį reguliuojančių vaistų. Nuo jų negalėdavau atsikelti iš lovos, gulėdavau bejėgė ir jausdavausi bjauriai. Aš gi – jauna panelė! Kokie vaistai? Be jų jausdavausi geriau. Galvoje ošė jaunystės maksimalizmas. Vaistų nebegėriau“, – prisiminė Dalia.

Priduria, jog tuo metu nesutiko tokio gydytojo, kuris būtų jai paprastai ir aiškiai išaiškinęs jos sveikatos būklę, perspektyvas, kokia didžiulė yra gydymosi svarba. Tiesiog – pasikalbėjęs. Atkištas receptas ir instrukcija paaugliui nėra tinkamiausia motyvacija atsakingai pradėti gydytis.

Gyvenimo pamokos

Moteris prisimena, jog didžiausias smūgis jos gyvenime nutiko prieš 15 metų, kuomet žuvo brangus jai žmogus – tėtis.

Pašlijo santykiai su mama. Jautėsi labai blogai. Tai vadina vienu juodžiausiu gyvenimo periodu:

„Tuo metu sveikatai neskyriau jokio dėmesio. Sau buvau nesvarbi. Gyvenau baimėse, pyktyje, nemeilėje visam pasauliui. Kaltinau dėl visų nesėkmių visus, tik ne save. Buvau lyg su spygliais“.

Didelis darbo krūvis, prasta vidinė savijauta, sunkus gripo atvejis. Dalia dažnai apgalvoja susiklosčiusias aplinkybes ir nusprendžia, kad tik po šitokių skaudžių įvykių ji sugebėjo atidžiau pažvelgti į save.

„Bijojau visko: savęs, aplinkinių, situacijų. Kažkur perskaičiau, kad baimėse gyvenantys žmonės, dažniausiai ir suserga inkstų ligomis. Privalėjau tas baimes ir pyktį, mintis ir nuotaikas pradėti valdyti. Reikėjo pirmiausia problemas pamatyti savyje“, – pasakojo moteris.

Pokalbiai su psichologais, psichologinė literatūra keitė situaciją. Visa tai padėjo atrasti baimių šaknis, nebijoti jas pripažinti ir suprasti, pažvelgti į save giliau.

Dializės – kasdienybė

Pirmąsias kraują valančias procedūras prisiminusi Dalia nusipurto. Bjaurus jausmas: pykino, krėtė šaltis, jautėsi „nenusakomai blogai“.

Po trijų dializių buvo išsiųsta į Kauną formuoti fistulės.

„Mintis susidėlioti padėjo Dializės centre dirbusi psichologė. Esu jai labai dėkinga. Kol beveik 4 valandas vykdavo kraujo valymo procesai, ji kalbėdavosi su manimi, padėdavo ne tik suvokti save, bet ir esamą situaciją. Buvo lengviau priimti ligą, suprasti, kad su ja teks gyventi visą likusį gyvenimą“, – pasakojo Dalia.

Analizuoja informaciją apie transplantacijų operacijas, imuniteto reakcijas į persodintą organą, bendrauja su transplantaciją patyrusiais žmonėmis, laukiančiais tokios operacijos.

„Gerai, kad yra daug informacijos apie transplantaciją, žmonės pasakoja savo patirtis. Kada stosiu į eilę transplantacijai – laiko klausimas. Dializės – apkrovimas kraujotakai, širdžiai, tačiau kol kas jaučiuosi stipri. Dializes vadinu savo gyvenimo būdu“, – šypsojosi moteris.

Ėmė džiaugtis gyvenimu

Pripažinusi, kad darbas su savimi prilygsta pačiam sunkiausiam darbui, kokį yra tekę dirbti, pasiekti rezultatai ją džiugina:

„Išnyko mano spygliai. Nustūmiau į šoną, paleidau savigailą ir pyktį. Taip, sergantis žmogus yra piktas, bet kiekvienas privalo rasti išėjimą iš tos būsenos, nes šitaip sau labiau kenks, nei padės. Gyvenime pradėjau atrasti mažus stebuklus“.

Jos liga ar dializių grafikas netrukdo susitikti, bendrauti ne tik su artimaisiais, bičiuliais, ar to paties likimo žmonėmis Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijoje „Atgaja“, bet ir pakeliauti po Lietuvą. Kiekvieną įvykį stengiasi priimti lyg Dievo dovaną.

„Liga mane augino vidumi. Tik šiuo laiku iš tikrųjų brendau, suvokiau save ir aplinkinį pasaulį, priėmiau ligą, kaip neišvengiamybę, išmokau pripažinti baimes ir jas paleisti. Pati savimi džiaugiuosi, kad pasikeičiau“, – šypsojosi Dalia.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder