Psichikos sveikata: nueita tik pusė kelio?

Psichikos sveikata: nueita tik pusė kelio?

Klaipėdos psichikos sveikatos centras penktadienį, minėdamas savo veiklos dvidešimtmetį, pakvietė specialistus į konferenciją, skirtą ambulatorinei psichiatrijai. Be sveikinimo kalbų, renginyje paliestos ir svarbios temos - ambulatorinės psichiatrinės pagalbos iššūkiai, sutrikimų gydymas, specialistams aktualūs klausimai.

Renginio metu Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko padėkos raštais buvo apdovanota 10 specialistų, kurie centre dirba nuo jo įkūrimo pradžios: Birutė Čėsnienė, Ramunė Dedūrienė, Lina Dobrovolskienė, Rasa Karalienė, Zinovija Kunicina, Mykolas Ridikas, Lilija Slatvickaja, Laima Žukauskienė, Svetlana Baliūnienė ir Žana Blaževičienė.

Centro psichikos sveikatos specialistai aptarnauja 145,4 tūkst. gyventojų. Čia teikiama ambulatorinė pagalba psichikos sutrikimų, priklausomybių, dvasinių problemų turintiems žmonėms, taip pat koordinuojama "Vilties linijos" veikla, vykdoma narkotinių ir psichotropinių medžiagų žalos mažinimo programa, teikiamos "žemo slenksčio" paslaugos.

Pastaruosius keletą metų žmonių, besikreipiančių į centrą pirminės pagalbos, skaičius auga - 2014 m. tokių buvo 737, pernai - 1 354. Apsilankymų dėl ligos skaičius praėjusiais metais siekė beveik 24,7 tūkst., iš kurių daugiau nei 1 400 buvo vaikų.

Poreikis yra didelis

Klaipėdos psichikos sveikatos centro veiklos sukakčiai dedikuotoje konferencijoje dalyvavusi Lietuvos psichiatrų asociacijos viceprezidentė, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Ona Davidonienė teigė, kad psichikos sveikatos problematika yra labai aktuali.

"Norisi į psichikos sveikatą pažiūrėti platesne prasme, kad nebūtų kalbama tik apie ligų gydymą, bet ir apie visuomenės poreikius, apie tai, kad psichikos problemos yra ir socialinė problema, didžiulė našta visuomenei, yra labai daug rizikos veiksnių, turinčių įtakos psichikos sveikatai. Paslaugų poreikis yra tikrai labai didelis ir jis nemažėja. Nereikėtų galvoti, kad Lietuva kažkaip išsiskiria.

NELENGVA. "Visada sakau: duok, Dieve, visiems mano gydytojams kuo stipresnės sveikatos, kad jie galėtų dirbti", - sako centrui vadovaujantis Aleksandras Slatvickis.

Pasaulinė sveikatos organizacija yra pasakiusi, kad ilgalaikiai praradimai, neįgalumas dėl lėtinių psichikos sveikatos ligų gali iki 2030 metų pakilti į pirmą vietą. Kuo geriau būsime pasiruošę su tuo dirbti, tuo rezultatas turėtų būti geresnis. Tai, kad psichikos sveikata yra biopsichosocialinė problema, rodo, kad tai yra daugiafragmentė problema, kuriai reikia gydymo, psichoterapinės pagalbos ir socialinės pagalbos, nes mūsų pacientai labai greitai desocializuojasi, patiria socialinę izoliaciją", - sakė O. Davidonienė.

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, LSMU Psichiatrijos klinikos asistentė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė pabrėžė, kad pastebima mažėjanti stigmatizacija, daugiau žmonių išdrįsta kreiptis dėl jiems reikalingos pagalbos.

"Žmonės tikrai lengviau kalba apie savo nerimą, depresinius sutrikimus. Galbūt tas geresnis kalbėjimas apie tai duoda geresnę galimybę anksčiau gauti pagalbą, kol problema nėra įsisenėjusi. Įtakos neabejotinai turi ir tai, kad daug žymių visuomenės narių pradėjo kalbėti apie savo patirtus psichikos sutrikimus. Žmonės, skaitydami tai, atpažįsta savo simptomus ir apsisprendžia kreiptis į specialistus.

Kiekvienoje visuomenėje yra apytikslis nuolatinis tam tikrų sutrikimų skaičius, pavyzdžiui, Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose skaičiai yra pastovūs. Jeigu kokių nors pacientų yra mažiau, gali būti, kad jie tiesiog dar nesikreipė. Yra atlikta Europos Sąjungos dirbančiųjų psichikos sveikatos analizė ir buvo nustatyta, kad maždaug 20 procentų jų turi vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų ir dažniausiai tai yra nerimas ir depresija", - kalbėjo R. Mazaliauskienė.

Pasak jos, psichikos sutrikimus lemia kelios faktorių rūšys: biologiniai faktoriai (paveldimumas, ligos, gyvenimo būdas ir pan.), psichologiniai ir socialiniai veiksniai (įveikiamo streso lygis, gebėjimas tvarkytis stresinėse situacijose ir kt.).

"Kas man yra stresas, jums gali nebūti stresas. Kiekvienam žmogui tas stresas yra truputį kitoks. Nuo visų tų faktorių sąveikos vystosi psichikos sutrikimai, su jais susijęs ir sveikimo procesas. Labai sunku pasakyti, ar mes atsparūs stresui, nes jis skirtingose situacijose, skirtinguose gyvenimo etapuose yra kitoks. Manau, kad atsparumas stresui yra panašus, tik suveikia tie įvairūs faktoriai", - sakė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.

Ji pabrėžė, kad psichikos sveikatos problemų sprendimas priklauso nuo finansavimo, įstatymų bazės, dirbančių specialistų paruošimo kokybės ir kt.

Vidutinis amžius - 59-eri

Jau nuo 2005 metų Klaipėdos psichikos sveikatos centrui vadovauja gydytojas psichiatras Aleksandras Slatvickis.

Gydytojau, jūsų vadovaujama įstaiga mini 20 metų veiklos sukaktį. Nuo ko prasidėjo jos kūrimas?

Turėtume nusikelti į 1960 metus, kai amžiną atilsį gydytojo Iljos Rubinšteino iniciatyva buvo įkurtas Klaipėdos psichoneurologijos dispanseris. Pradžioje ten buvo tik stacionaras, vėliau atsirado ir ambulatorinė tarnyba - iš esmės tai, ką dabar vadiname specializuotu pirminės sveikatos priežiūros centru. Tokia įstaiga egzistavo iki 1997 metų, kada prasidėjo sveikatos įstaigų reforma ir buvo išskirti trys sveikatos priežiūros paslaugų lygiai. Po šios reformos ambulatorinė pagalba priskirta pirminiam lygiui, tokios paslaugos buvo atskirtos nuo psichiatrijos ligoninės.

Kadangi Klaipėdoje tuo metu buvo keletas pirminės sveikatos priežiūros centrų, psichiatrinė pagalba buvo tarp tų centrų išskirstyta, liaudiškai sakant, išdraskyta. Dalis psichiatrų dirbo dabartinėje Klaipėdos miesto poliklinikoje, kiti dirbo dabartiniame Jūrininkų sveikatos priežiūros centre. Psichiatrų darbas yra specifinis. Jiems reikia pasitarti, turi veikti specializuota gydytojų psichiatrų medicininė komisija, bet to nepavyko organizuoti. Dėl šių ir kitų įvairių priežasčių tuometinėje trečiojoje poliklinikoje dirbusi vaikų ir paauglių psichiatrė Teresė Ramanauskienė ėmėsi iniciatyvos ir energingai pradėjo kalbėti apie tai, kad Klaipėdai reikalingas atskiras, savarankiškas psichikos sveikatos centras. Tai buvo 1998-1999 metais.

Viskas per vieną dieną neatsirado, kaip būna pasakose. Pritarus miesto Tarybai 1999 metų gruodžio 14 d. buvo įsteigtas centras, o pirmi darbuotojai į darbą buvo priimti 2000 metų sausio 3 dieną. Nuo to laiko Klaipėdos psichikos sveikatos priežiūros centras dirba savarankiškai jau 20 metų.

Kaip ilgametis centro vadovas galbūt prisimenate, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Sakyti, kad buvo kokie nors dideli iššūkiai, kurie pareikalavo išskirtinių pastangų, aš tikrai negaliu. Gyvename pakankamai ramiai, be kokių nors ypatingų įvykių. Sakyčiau, tai džiugina. Jeigu atsiranda kokių nors problemų, susėdame ir ieškome, kaip jas spręsti. Didesnių problemų buvo nebent dėl tam tikrų įstatymų pokyčių. Kaip per didelė centralizacija nėra gerai, taip ir per didelė decentralizacija nėra gerai. Viena iš problemų buvo, kad dėl daug mažų centrų atsiradimo mums sumažėjo finansavimas. Kita problema, su kuria mes kol kas susitvarkome, bet ji kabo kaip Damoklo kardas, yra specialistų stoka. Negaliu skųstis, nes centre turime pakankamai specialistų, slaugytojų, psichologų, socialinių darbuotojų, mūsų etatai visiškai sukomplektuoti. Kita vertus, gydytojų vidutinis amžius yra 59 metai.

Daugoka...

Čia yra ne daugoka, o daug. Daugoka yra švelniai pasakyta. Mūsų pačiai vyriausiai gydytojai yra 78-eri, greitai bus 79-eri. Vaikų ir paauglių psichiatrei - 74 metai. Ir aš jau nebejaunas, deja. Aš taip pat dirbu psichiatru. Visada sakau: duok, Dieve, visiems mano gydytojams kuo stipresnės sveikatos, kad jie galėtų dirbti. Atrodo, kad nemažai paruošiama jaunimo, bet visgi jų neužtenka, nes daug išvyksta į užsienį. Dirbti jie nori, bet kalbama ne apie darbą, o atlygį.

Yra dar viena problema, kuri turi būti sprendžiama valstybiniu lygmeniu - pirminės sveikatos priežiūros finansavimas apskritai ir konkrečiai psichinės sveikatos priežiūros finansavimas. Deklaruojama, kad prioritetai turi būti skiriami pirminei sveikatos priežiūrai, tačiau pasižiūrėjus į finansavimą prioritetai ir realybė nesutampa. Jeigu būtų finansuojama trupučiuką geriau, be abejonės, būtume konkurencingesni ir gydytojai ateitų dirbti pas mus.

Kokiais nuveiktais darbais didžiuojatės?

Mes turime visai neblogą pastatą, kurį gavome iš Savivaldybės pagal panaudos sutartį. Centras vykdo papildomas programas: pavyzdžiui, "Vilties liniją" kuruoja mūsų centras, taip pat injekcinių narkotikų vartotojams skirta žalos mažinimo programa,kuri padeda stabdyti ŽIV infekcijos plitimą.

Prieš porą metų suremontavome teritorijoje buvusius griuvėsius, ten planuojame teikti psichosocialinės pagalbos paslaugas. Tikimės, kad jau šiais metais mums pavyks jas pradėti, nes turėtume pasirašyti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl šių paslaugų teikimo. Paslaugos orientuotos į pacientus, kurie serga psichikos ligomis ir kuriems dėl ligos pasekmių dvasinei sveikatai atsirado psichosocialinės adaptacijos problemų, jie nepritampa, yra užsidarę, gyvena atsiskyrę, niekur nedalyvauja. Mūsų užduotis yra pritraukti tuos žmones. Mes juos žinome, taip pat žinome, kad galime jiems padėti, ką daryti, bet entuziazmo laikai senų seniausiai praėjo. Kiekvienas žmogus nori pavalgyti, atsigerti, apsirengti. Todėl kad galėtume teikti paslaugas, reikia turėti pinigų. Niekur nieko neatsiranda nesumokėjus.

Kokie žmonės šiuo metu dažniausiai kreipiasi į jus pagalbos? Ar pacientų grupės kaip nors keičiasi?

Iš tikrųjų mažai keičiasi. Pavyzdžiui, tokio sunkaus susirgimo kaip šizofrenijos atvejų skaičius yra stabilus - jis nei auga, nei krenta. Pagal prognozes taip ir turi būti. Išaugo afektinių susirgimų skaičius, daugiausia depresijos. Kodėl? Atsirado daugiau galimybių gydytis, daugiau informacijos, žmonės pradėjo suvokti, kreiptis. Buvo ryškus augimas, o dabar situacija stabili. Kita pacientų grupė kreipiasi dėl sutrikimų, kurie susiję su amžiumi - senatvinė demencija, aterosklerozinė demencija. Populiacija sensta, žmonės gyvena ilgiau. Tačiau kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad gali atsirasti problemų, susijusių su amžiumi, kraujagyslių ligomis.

Ambulatorinė psichiatrija yra labai svarbi sveikatos priežiūros sistemos grandis, nes būtent čia pirmąkart su tam tikromis problemomis ateina žmogus, kartais net pirmąkart gyvenime. Jeigu pirminės sveikatos priežiūros įstaigose dirbs geri specialistai, kurie būtų paruošti teikti ir psichoterapinę pagalbą, ženkliai sumažėtų hospitalizuojamų pacientų skaičius, šiek tiek - medikamentų vartojimas, kuris yra didelis ir dėl to mes esame kaltinami. Deja, labai dažnai žmonės ateina tik tada, kada be vaistų nieko nebepavyksta padaryti.

VIETA. Galinio Pylimo gatvėje įsikūręs centras veikia buvusioje žydų ligoninėje, kuri buvo pastatyta 1896 m.

"Progresas yra labai didelis"

Aurelijus VERYGA, sveikatos apsaugos ministras
Lietuva yra gerame kelyje ir mes po trupučiuką traukiamės nuo ligoninių, artėjame prie gyventojų - psichikos sveikatos centrai tam ir skirti, kad būtų paprastai, be siuntimų, pasiekiami žmogui. Mažėja po truputį stigma, mažėja savižudybių, priklausomybių, žodžiu, tvarkomės.
Aišku, yra bėdų su raminamųjų, migdomųjų vaistų vartojimu, bet tas bėdas dažniausiai sukuria ne psichiatrai, o kitų sričių specialistai, kuriems gal kartais pritrūksta kompetencijos. Iš tikrųjų visada yra ką galima geriau padaryti, patobulinti, pasimato dalykų, kurių nesimatė kuriant sistemą. Pavyzdžiui, psichoterapinių paslaugų prieinamumas kol kas yra per mažas, vis dar per daug problemų sprendžiame medikamentais ir per mažai "minkštosiomis" priemonėmis, kuriomis padėtume žmonėms išmokti tvarkytis savo gyvenime be tablečių. Jos kai kuriais atvejais yra laikinas sprendimas, o kartais be jų neišsisuksi. Einame link to, kad tablečių būtų mažiau. Reikia turėti kantrybės ir matyti, kokį progresą Lietuva padarė, turint omenyje, kiek psichiatrija buvo stigmatizuota, kam ji buvo naudojama, koks buvo organizavimo modelis. Progresas tikrai yra labai didelis, matyti, kad jaunoji karta yra kitokia. Nueitą kelią galima palyginti su bibline istorija apie vaikščiojimą po dykumą 40 metų. Šis palyginimas yra labai taiklus, nes dalis gyventojų turi "išvaikščioti" likusius sovietinius įpročius, patyrimą.
Buvo priimta nauja Psichosveikatos priežiūros įstatymo redakcija, kurią patys psichikos sveikatos priežiūros specialistai rengė, žiūrėdami į sistemą, ką joje būtų galima koreguoti. Yra plečiamas psichoterapinių, psichosocialinės reabilitacijos paslaugų spektras, didinamas apmokėjimas. Vyksta pokyčiai. Visuomenei galbūt nėra taip lengva juos pastebėti, nes jie yra sisteminiai, bet tikrai po truputį viskas juda. Tai tikrai nėra baigtinis procesas, nes keičiasi visuomenė, atsiranda kažkokių naujų iššūkių, natūralu, kad atėjus kitam ministrui bus naujų darbų, naujų iššūkių, bet tikrai stengiamės eiti koja kojon su pasauliu ir judėti į priekį.
Viena iš problemų yra tai, kad psichiatrai ir psichikos sveikatos centrai yra užkrauti darbu, kuris tiesiogiai žmonių sveikatos negerina - pažymos pažymėlės, popieriai popieriukai, kurie vis dar tas vadinamas sovietinis palikimas, kai visuomenė ir dalis tarnybų įsivaizduoja, kad psichiatrai gali sukurti saugumą vien pasižiūrėję, parašę kažkam popieriuką. Tai yra labai didelė sisteminė bėda, kuri apkrauna specialistus nereikalingu darbu, nes jis nesukuria vertės. Tai yra didelis iššūkis, kuris priklauso ne tik nuo mūsų. Jei tai būtų tik mūsų sprendimas, galėtume jo greičiau atsisakyti, bet yra įvairios tarnybos, pavyzdžiui, policija, kitos tarnybos, kurioms reikia duomenų. Dirbame su jomis kartu, galvojame, ką ir kaip padaryti, kad psichikos sveikatos priežiūros specialistai galėtų dirbti savo darbą, kam jie yra rengti. Juk jų niekas nerengia rašyti pažymų, bet, deja, to darbo dar yra nemažai. Tai yra tam tikras visuomenės nesaugumo požymis, nes tokiu būdu norime apsidrausti siųsdami žmones, prašydami pažymų. Kitos problemos, kaip minėjau, yra didelis medikamentų vartojimas, išliekančios priklausomybės, baimė kreiptis dėl jų, per vėlyvas kreipimasis. Tad tikrai dar yra daug darbo.


Paslaugų poreikis yra tikrai labai didelis ir jis nemažėja.

Ona DAVIDONIENĖ, Lietuvos psichiatrų asociacijos viceprezidentė

Yra atlikta Europos Sąjungos dirbančiųjų psichikos sveikatos analizė ir buvo nustatyta, kad maždaug 20 procentų jų turi vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų ir dažniausiai tai yra nerimas ir depresija.

Ramunė MAZALIAUSKIENĖ, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder