Su anoreksija puse savo gyvenimo kovojanti moteris: "Liga man kainavo sveikatą, atėmė šansus sukurti šeimą"

Jacqueline Kemp (64m.) pradėjo mesti svorį dar 1962-aisiais, kuomet, palyginus su savo draugėmis, pasijuto esanti „negraži“. Vos per keletą mėnesių moteris neteko dalies savo kūno masės.

Nepaisant to, kad jai buvo bandoma suteikti pagalbą, Jacqueline niekada nebesijautė kaip anksčiau. Būdama neaukšto ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo, jos kūno masė siekė vos 44 kg. .

Šiandien, daugiau nei po 50-ies metų, moteris nusprendė prabilti apie savo ligą tam, kad padėtų panašaus likimo žmonėms.

„ Aš niekada neturėjau galimybės susirasti normalaus darbo, kadangi puse savo gyvenimo praleidau ligoninėse. Niekada taip ir nesukūriau šeimos – mano gyvenimo „draugas“ visuomet buvo anoreksija. Visuomet norėjau vaikų, tačiau vien mintis, kad galiu priaugti svorio, atbaidydavo nuo šios galimybės. Aš iki šiol neįveikiau šios ligos, bet išmokau gyventi su ja“, - pasakojo moteris.

Jacqueline teigė, kad niekada nesijautė esanti graži: „Mano draugės dažnai sulaukdavo komplimentų dėl savo išvaizdos, o aš – niekuomet. Tai labai žlugdė mano pasitikėjimą savimi, vertė jaustis prastesne už kitas. Aš jaučiausi labai sumišusi, kadangi tuo metu nebuvo jokio „tikro“ gydymo nuo anoreksijos ir su ja turėjau kovoti viena. Mano paauglystės metai buvo tiesiog siaubingi - buvau ypač plona ir svėriau tik 30 kg.“.

„Anoreksija atėmė iš manęs saugumo jausmą, man buvo sunku susirasti draugų, kadangi viskas „sukdavosi“ aplink maistą, todėl ir negalėjau būti viso to dalimi. Vien galimybė suvalgyti pyragaitį su puodeliu kavos mane tiesiog gąsdindavo. Aš tiesiog buvau sutelkusi visą savo dėmesį į išvaizdą ir savo svorį“, - prisiminė moteris.

Visas moters gyvenimas buvo tarsi užburtas ratas: nepastovūs valgymai, problemos su viduriais, nesibaigiantys badavimai. Su visomis šiomis problemomis moteris kovoja iki šiol. Be viso to, moteriai sutriko virškinimas, pradėjo gesti dantys.

„Daugybė moterų miršta nuo anoreksijos ir tai yra vis didėjanti problema, kadangi labai sunku surasti tinkamos informacijos apie šią ligą. Visi tie, kurie skatina kitus mesti svorį, turėtų nutilti. Aš niekaip negaliu suprasti tokių žmonių“, - piktinosi Jacqueline.

„Vis dėlto, palaikymas anoreksija sergantiems žmonėms didėja, vis daugiau atsiranda norinčių padėti grupių, organizacijų“, - džiaugėsi ji.

Nepaisant kitų pastebėjimų, kad esanti vis dar plona, Jacqueline džiaugiasi, kad dabar gali kontroliuoti savo ligą ir sugebėjo susidoroti su valgymo baime. Moteris sako esanti pasiryžusi padėti ir kitiems, kurie kenčia nuo šios ligos.

„Aš tik noriu, kad žmonės nebijotų garsiai kalbėti apie anoreksiją, kadangi yra daug galinčių padėti. Negalima leisti, kad liga pradėtų kontroliuoti visą gyvenimą. Aš tik noriu, kad mano istorija būtų pavyzdys ir perspėjimas apie visai nebūtiną svorio metimą.

Valgymų sutrikimų organizacijos atstovė Leanne Thorndyke teigė:

„Valgymo sutrikimai yra pilnai išgydomi, tik reikia nedelsiant imtis gydymo. Valgymo sutrikimas yra rimta psichologinė liga, kuri jau palietė daugiau nei 1.6 milijonus vyrų ir moterų Jungtinėje Karalystėje. Mūsų tikslas yra sugriauti stereotipus apie šią ligą ir galimą gėdos jausmą, suteikti kuo daugiau informacijos apie gydymą“.

Norėdama, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie anoreksiją ir jos visą gyvenimą trunkančią kovą su ja, ponia Kemp parašė ir išleido knygą pavadinimu „Nulinis ir mažesnis dydis“.