Gėlių madų skersvėjai ir audros

Gėlių madų skersvėjai ir audros

Dabar lyg ir madinga dovanoti puokšteles dėžutėse. Na, ir kraustomės iš proto, raudamiesi plaukus, kur rasti pačią pačiausią dėžutę...

Ko vertos tos mūsų pastangos, pabandykime išsiaiškinti su Klaipėdos, ir ne tik, fitodizaino padangėje nuolat kuo nors nustebinančiu floristu Sigitu Kaminsku.

Sigitai, Tu floristikoje žengei pirmuosius žingsnius, kai tiek gėlių ir tepažinome – tulpės, narcizai, gvazdikai ir, ak, ak, rožės, gėlių karalienėmis vadinamos. Kaip keitėsi gėlių asortimentas, kaip keitėsi gėlių puokščių, kompozicijų dėliojimo mados?

Visų pirma turėčiau pabrėžti, kad floristika lygiai tokia pati industrija, kaip ir, tarkim, drabužių mados. O bet kurios industrijos tikslas – „kabinti“ vartotoją. Šiandien ryškiausias vartotojo „kabinimo“ pavyzdys – mobilieji telefonai. Kartais labai stebiuosi, kai koks ponas ar ponia, už paskutinio modelio išmanųjį telefoną suploję kelis tūkstančius eurų, tesinaudoja dviem funkcijom – paskambinti ir atsakyti... Bet turėti paskutinio modelio telefoną tam žmogui atrodo tiesiog prestižas. Pažįstu skandinavų floristą, kuris yra pagarsėjęs tuo, kad jo puokštes užsako Japonijos imperatoriškoji šeima. Vien todėl dažno jo tėvynainio troškimas puokštę, kompoziciją užsakyti tik pas šį meistrą. Nors gal būt jam asmeniškai toji puokštė visai nepatinka. Tiesiog prestižas.

Nuolat dalyvauji floristų festivaliuose, konkursuose, kuriuose neretai esi padabinamas laurų vainikais. Dažnas svečias esi skandinavų floristų susibuvimuose, lankeisi JAV, Italijos, Vokietijos ir daugelio kitų šalių festivaliuose ir konkursuose. Kaip Tau regisi – kas diktuoja floristikos madas?


Drabužių madų citadelės – Prancūzija, Italija. Floristikos – Vokietija. Vokietijoje dirba labai įvairių stilių floristai ir fitodizaineriai. Esti tokių, kurie nesibaimina stilistiką keisti. Bet yra ir tokių, kurių puokščių, kompozicijų dėliojimo menas nesikeičia metų metais. Ir dėl to jie floristikoje laikomi guru.

Gal panašiai kaip Lietuvoje tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, nuolat tapantis Vilniaus motyvus ir nė kiek nepabostantis?

Na, panašiai.

Prie kurių priskirtumei save?

Eksperimentuoti nebijau. Tuo labiau kad periodiškai rengiu floristų kursus, į talką pasikviesdamas ir užsienio floristus, fitodizaino mokytojus. Tai kartais nebloga mokykla tampa ir man pačiam. Kai važiuoju į konkursus ar festivalius, labai knieti išbandyti vietinę florą. Kartais tai tampa dideliu iššūkiu, nes visai nežinai, kas bus su tau nepažįstamais žiedais ir lapais kad ir po pusvalandžio. Bet rizika ne kartą pasiteisindavo, kai vertinimo komisijai net žandikauliai atkardavo pamačius augalus, skintus patvoriuose ir sudėliotus į kompozicijas. Užtat negailėdamas lėšų važiuoju į pačius įvairiausius floristų renginius. Juose daug ką netikėta atrandu ir pats sau.

Po mamos mirties, visai nežinodama ir apie liūdnų puokščių, kompozicijų industriją, Vėlinėms kompoziciją užsakiau pas Tave. Ir Tu sudėliojai tokią kompoziciją, kuri man tebešviečia atmintyje ir dabar. Stebuklas toje kompozicijoje buvo saulėgrąžos. Šiaip jau dirbtinių gėlių nemėgstu, bet tos saulėgrąžos ant mamos kapo tarsi saulutės švietė visą žiemą. Vėliau, kad ir kiek prašydavau atkartoti kompoziciją, Tu tokios nebepadarei... Kodėl? Ar dažnai pasitaiko, kai puokštės ar kompozicijos užsakovas išsako savo pageidavimus – iš tokių gėlių, tokios formos ir panašiai?

Tai nėra masinis reiškinys, bet pasitaiko užsakovų, kurie labai tiksliai žino, ko nori. Net gėlių rūšis ir skaičių įvardija. Tuomet visai neįdomu dirbti. Kur kas įdomiau, kai užsakovas pažadina fantaziją – tokia ir tokia proga, toks ar anoks jubiliejus, vestuvės, krikštynos. Ir komponuoji gėles visai nepažįstamam žmogui. Dirbi įsivaizduodamas tą žmogų. Ir koks būna moralinis atpildas, kai iš užsakovo gauni padėkos laiškelį, ar paskambinęs pasidžiaugia, kad pataikei į dešimtuką...

Per kelis dešimtmečius labai keitėsi ir keičiasi gėlių rūšys. Kokios Tavo yra mėgstamiausios?

Floristas dažnai yra ribojamas pasirinkti medžiagas. Juk vasaros viduryje niekaip nesudėliosiu žibučių puokštės ar viduržiemyje – neužmirštuolių kompozicijos. Šiais atvejais esi ribojamas sezoniškumo. Na, o dirbtinių gėlių ir aš nemėgstu. Kai su floristikos verslu bandžiau įsitvirtinti Kanaruose, mane tiesiog užknisdavo ispanai, užsakydami dirbtinių gėlių puokštes. Jiems gyvos gėlės – jokia vertybė, nes jų pilna kiekviename patvoryje. O man dirbant su tegul ir puikiausios kokybės dirbtinėmis gėlėmis rankos nusvirdavo... Tai buvo viena iš priežasčių „suvynioti“ verslą ten ir grįžti į Klaipėdą. Dėl tų saulėgrąžų kompozicijos galėjo būti ir taip, kad tiesiog buvo jų „badas“. Taip, kaip pasitaiko ir su gyvomis gėlėmis – jų tiesiog „neužvežė“...

Tikrai nustebsi – bijūnai. Gaila, kad jų žydėjimo metas, beje, kaip ir daugelio kitų gėlių, toks trumpas. Prie įvairiaspalvių bijūnų gali komponuoti pačias įvairiausias gėles. Labai mėgstu lauko gėles. Gaila, kad rugiagėlės, ramunės taip pat sezoninės gėlės. Bet... jau randasi ir stebuklų, kai rugiagėlių gali surasti ir gilų rudenį.

Kokį keisčiausią užsakymą esi įsiminęs?

Jų mano biografijoje – juokingų ir liūdnų – „prūdais“. Bet labiausiai yra įsiminęs užsakymas iš Kauno poniai ar panelei klaipėdietei įteikti... tūkstančio rožių puokštę. Pats neįsivaizdavau, kokią naštą užsikariu tokiam užsakymui „pasirašydamas“. Įsivaizduok – meniškai sukomponuoti tūkstantį. O dar įvairių spalvų. Dirbau su asistentais. Visi, kaip sakoma, „po prakaitu“. O dar nugabenti nurodytu adresu į kažkelintą aukštą... Bet didžioji staigmena mūsų, kai puokštę gabenome trise, dar laukė... Ponia ar panelė, pravėrusi duris, net nesirengė puokštės priimti – užtrenkė jas, matyt, puikiai nutuokdama, kas ir dėl ko tokią puokštę siunčia...

Kokias floristikos madų tendencijas galėtum įvardinti šiandien?

Jos – beribės. Bet karaliaus neįprastos – orchidėjos (vandos, cimbidžiai, falenopsiai ir dendrobiai), gaismiai, helikonijos, protėjos. Aktualumo nepraras ir žalumos kompozicijos. Vis labiau puokštėse ir kompozicijose įsivyraus sodrios, ryškios spalvos – vyšninė, smaragdinė žaluma, taip pat netikėti rusvų spalvų deriniai. Niekur nedings ir klasika – balta spalva ir visi pasteliniai atspalviai. Tačiau klasika ir tendencijos „nelimpa“ kartu. Kai imiesi darbo, tai turi gerai apgalvoti.

Ką patartum žmogui, nieko neišmanančiam apie klasiką ir tendencijas, bet norinčiam nustebinti puokšte brangų žmogų?

Kartais reikia tiek nedaug, – apie artėjančią progą pagalvoti iš anksto. Viduržiemyje galima per kelias savaites pražydinti geltonų forsitijų šakeles, nustebinti obels ar vyšnios žiedais. Įsivaizduok, – ateini pas jubiliatą ar jubiliatę su obels šakele gruodį ar sausį...

Raktažodžiai
Sidebar placeholder