Gyvenimo šventės stebukladarė

Gyvenimo šventės stebukladarė

Kiekviena diena yra nuostabi. Nebūtina laukti šventės, kad įamžintume tai fotografijose. Paprasta buitis, namų gyvenimas – taip pat stebuklingas. Fotografuoju jį kaip kasdienybės poeziją. Bet yra mano fotografiniame gyvenime ir vestuvių pasakų. Išgyvenu jas su tokia didele meile ir įkvėpimu, kad jos manęs ilgai nepaleidžia”, – prisipažįsta klaipėdietė fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė.

Ar prisimenate savo pirmąją vestuvių fotosesiją?

Žodžio „fotosesija“ aš nenaudoju. Vestuvių fotografija man yra šventė, brangenybė. Visos vestuvių istorijos yra nepaprastos. Aš prisimenu ir pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją, – visas! Nė vienos neužmirštu. Taip, kad sukurčiau fotoistoriją, padėčiau tašką, užmirščiau – man nebūna. Jos visos su manimi gyvena toliau. Jų herojai yra mano gyvenime, mintyse, tampa mano pasaulio dalimi.

Pirmoji mano sukurta vestuvių istorija gimė per man artimos moters, mano kolegės, šventę. Tai buvo prieš vienuolika metų. Nesijaučiau tada fotografe, juo labiau vestuvių. Bet kadangi kreipėsi man brangūs žmonės – sukūriau jų vestuvių dienos fotopasakojimą. Tuokdamasi pora jau turėjo du vaikučius, todėl fotografijomis pasakojau, kaip dvi mergaitės – mama ir dukra, ruošiasi vestuvių dienai. Mažos dukrytės akimis pro fotoobjektyvą žiūrėjome, kaip gimsta mamos šventė. Buvo labai jautru, įspūdis neišblėso iki šiol.

Tada taip susiklostė, kad profesionaliems fotografams skirtas žurnalas paskyrė numerį vestuvių fotografijai. Žurnalo leidėjai nusižiūrėjo mano fotopasakojimą ir paprašė paversti jį viršelio istorija. Rengdami publikacijas apie vestuvių fotografiją jie sukvietė žinomus vestuvių fotografus atsakyti į klausimus, pasidalinti patirtimi. Kalbino ir mane, ragino pasidalinti patarimais, o man buvo ir nejauku, ir truputį juokinga – jų pasirinkta viršelio portreto autorė tuomet dar neturėjo jokios patirties fotografuoti vestuves. Ne tik patirties, net ir planų eiti šiuo kūrybos keliu neturėjau. Bet staiga visi patikėjo, kad aš esu vestuvių fotografė.

Netrukus gimė dar viena lemtinga vestuvių fotoistorija, Amsterdame. Jaunavedžiai – nuostabūs žmonės, su kuriais lig šiol bendrauju.

ĮKVĖPIMAS. „Vienas įspūdingiausių vestuvių šventėme ežere, valtyse. Jų idėją įkvėpė plaukiojantys Azijos turgūs”, – prisiminė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė.

Atsimenu, jų santuokos diena sutapo su mūsų sūnaus Nojaus gimtadieniu, o dabar nuotaka yra Nojaus mokytoja. Amsterdame gimusią fotoistoriją išdrįsau nusiųsti Baltijos šalių vestuvių fotografijos konkursui ir pelniau Didįjį prizą. Ir tada tarp kolegų fotografų jaučiausi labai keistai, nes juk tai buvo vienos pirmųjų mano fotografuotų vestuvių.

Po kelerių metų lankiausi Giedrės ir Andriaus namuose fotografuoti jau kasdienybės paveikslų. Virtuvės sieną puošė vestuvinių pusryčių paveikslas, o prie šeimos pusryčių stalo klegėjo jau ir dvi jų dukrelės.

Per dešimtmetį jau įamžinote labai daug vestuvių. Dabar jau jaučiatės vestuvių fotografe?

Iš tiesų nelabai, jeigu palygintume su vestuvių fotografais, kurie švenčia vestuves kiekvieną savaitgalį. Turiu daug kitos kūrybos, o per metus sukuriu gal 10 vestuvių istorijų, pasinerdama į kiekvieną visa galva. Tad jų ne tiek daug, kad patekčiau į sūkurį ir susiveltų viskas mintyse.

Kaip ruošiatės vestuvėms?

Aš turiu savo individualius ritualus. Esu atsisakiusi bet kokių „greitukų”, t. y. trumpų, greitų fotografavimų. Nebūna taip, kad su fotoaparatu atsirasčiau tik vestuvių dieną, susipažinčiau ir imčiau tuoj pat fiksuoti tai, kas vyksta. Su jaunavedžiais gyvename ilgą svajonių laikotarpį nuo pažinties, susidraugavimo iki svajonės.

DIDYSIS PRIZAS. Amsterdame gimusi fotoistorija pradedančiajai fotomenininkei pelnė Didįjį prizą Baltijos šalių vestuvių fotografijos konkurse.

Vestuvių fotografija – tai kostiuminis filmas. Žmonės įdeda labai daug pastangų ir pasiruošimo į tai, kaip atrodys šventinę dieną, į kokią aplinką pateks. Tačiau svarbiausia yra unikali dviejų žmonių istorija.

Mano tikslas – fotografijų kalba papasakoti tą istoriją, išgręžtą, sukoncentruotą, išryškinančią gražiausias besituokiančiųjų savybes, išskleisti ją aukščiausiomis natomis.

PUSRYČIAI. Vestuviniai klaipėdiečių Giedrės ir Andriaus pusryčiai Amsterdame. Po keleto metų... Giedrės, Andriaus ir jų dukrelių pusryčiai savuose namuose.

Kurti pasakas ir įvaizdžius – mano sritis. Nauji žmonės kaskart mane pripildo vaizdinių. Už tai esu dėkinga, niekada nesijaučiu tuščia. Mano vaizduotė – laki, vos pradėjusi bendrauti su jaunavedžiais aš jau matau, kaip jie gali atrodyti aukščiausiame savo šventės taške. Todėl ir jaunavedžių įvaizdžius – kaip pasipuošti, susišukuoti, nusipiešti, kokias gėles pasirinkti, kokią aplinkos atmosferą susikurti – dažnai planuojame kartu. Net jeigu jaunavedžiai labai demokratiški ir vestuvių dieną nori dėvėti džinsus – tai taip pat konceptualu. Reikia atrasti prie to derančias spalvas, faktūras, aplinką.

MŪZOS. Nuostabiosios nuotakos.


Kurdama vestuvių pasaką dažnai bendradarbiauju su kostiumų dizainere Aina Zinčiukaite, Olga Filatova-Kontrimiene, kuri stilizuoja aplinką. Kai visi elementai susijungia į visumą – regis, atsiveria nauja realybė. Nenoriu būti pernelyg sentimentali, tačiau man visa tai yra visiški burtai, kuriems veikiant pamirštu, kad čia vis dar tas pats gyvenimas. Gėrio ir grožio burtai veikia ne tik mane, bet ir visus svečius, aplinkinius. Tai matyti fotografijose.

Taip nutinka kiekvieną kartą?

Taip, visada, tik skirtingai. Pati labai jaučiu, kad fotografuodama tarsi persijungiu į kitą dažnį.

Būna, kad man nereikia dėti jokių pastangų – tiesiog matau filmą aplink. Tik spėk gaudyti tai, kas vyksta. Kartais, būna, reikia ilgiau paieškoti, išlaukti. Bet aš moku neskubėti, ir po kurio laiko kone fiziškai pajuntu, kada mano kūrybos srautas atsiveria.

Dažnai jaunieji gyvena užsienyje, vestuvės vyksta svečiuose kraštuose. Kaip tada viską suplanuojate?

Su jaunaisiais bendraujame internetu. Jeigu šalis, kurioje vyks šventė, netolima, aš neretai nukeliauju ten pasižvalgyti, susipažinti iš anksto. Man pakanka patekti į tą erdvę ir iš karto kyla vaizdiniai, kur šviesa krenta, kur gražiausi rakursai, kur ką galima komponuoti. Pavyzdžiui, už poros savaičių su jaunavedžiais atsidursime Indonezijoje. Jie tuoksis prie krioklių džiunglėse.

Virtualiai ištyrinėjau, kaip atrodo tų kraštų aplinka, augmenija, kokia architektūra, ir vaizduotėje matau, kaip mano žmonės tampa to pasaulio dalimi, kokie galėtų būti jų paveikslai.

Nuotaka, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, man siuntė suknelių iš vestuvinių salonų nuotraukas, bet buvo matyti, kad tos suknelės džiunglėse atrodys labai svetimos. Tad sugundžiau ją atvažiuoti į Klaipėdą porą kartų, kad su Aina sukurtume jos nuotakos rūbą – nuostabią suknelę, kuri atrodo taip, lyg kūną būtų apsivijusios lianos ir augmenija. Tarsi ji pati būtų išaugusi džiunglėse.

Drabužis – labai svarbi pasakos dalis. Keliaujant gera likti ne stebėtoju, svečiu, bet tapti dalimi tos erdvės, į kurią patenki.

Vestuvės – tai meilė. Kaip jūsų gyvenime meilė reiškiasi?

Jaučiuosi išgyvenanti nuolatinę įsimylėjimo būseną. Priimu tai, kaip didelę dovaną. Iš žmonių, kuriuos fotografuoju, gaunu didžiules dozes meilės ir geros energijos.

Ar gali būti geresnė veikla, nei būti apsuptam įsimylėjusių žmonių? Aš nemoku išlikti nešališka, esu linkusi svajoti ir idealizuoti. Visada labai susižaviu žmonėmis, kuriuos fotografuoju. Ir per vestuves aš kartu su jais žliumbiu ir kvatoju. Kartais net save pabaru, kad jeigu mažiau ašaročiau, gal geriau nufotografuočiau. Kita vertus, jeigu aš jų taip nepamilčiau – nepatirtume ir tokių fotografinių akimirkų.

Kiekvienas jūsų sukurtas fotografijų albumas – vis kitoks. Kaip išvengiate kartojimosi?

Man tik sunku būna „persijungti“ iš vienos istorijos į kitą, tačiau kiekvienas žmogus, kiekviena pora unikali. Aš dvidešimt metų piešiu moterų veidus, bet man niekada netampa nuobodu, nes kiekvienas veidas savitas ir kiekvienos moters unikali istorija.

O fotografinės patirtys dar daugiau nei tai – kaskart nauji pasauliai. Įkvėpimas kurti kyla iš žmonių, iš bendrystės su jais. Tai – mano neišsenkantys šaltiniai. Ir žmonės pas mane ateina stebuklingi. Bet ar yra nestebuklingų..?

Paminėjote, kad po vestuvių pajuntate, kiek daug jėgų ir energijos atiduodate. Kaip vėl prisipildote energijos, atsigaunate?

Procesas nesibaigia tada, kai baigiasi šventė. Po to dar laukia daug dienų archyvuose prie kompiuterio. Tuštumą, liūdesio dvelksmą pajuntu tada, kai atiduodu fotografijų albumą. Ta artėjanti tuštumos būsena mane šiek tiek gąsdina. Laimei, išmokau prisipildyti iš naujo, o be to, turiu tiek archyvų, kad ir šimto metų būtų negana juos visus išmyluoti.

Pagrindinis mano būdas atsigauti – pasinerti į vandenį. Vanduo yra absoliutus mano energijos šaltinis.

Filmuose esu mačiusi, kaip superherojai, kai jiems pasibaigia jėgos, pasineria į stebuklingus šaltinius ir jų žaizdos užsitraukia, jie vėl prisipildo energijos.

Štai taip aš jaučiuosi.

Anksčiau esu ne kartą juokavusi, kad važiuosiu fotografuoti ten, kur yra ežerų ir upių. Dabar neretai gaunu laiškų su kvietimu fotografuoti ir prierašu: „Mes turime štai tokį ežerą, upę, vandenyną... “ Daugelis žmonių pasirūpina, kad turėčiau vandens pasinerti. Ir jau esu panirusi į daugybę įvairių vandenų ten, kur fotografuoju.

Greta stebuklingų fotopasakų yra ir jūsų kasdienybė, šeima, buitis. Kaip derinate ją su kūryba?

Šeimos gyvenimas ir kūryba – vientisa pasaka. Viskas persipynę taip, kad net nebandau išmazgyti. Nėra valandų prieš darbą ir po, visi gyvename kūrybingas dienas. Mano vyras niekada ir nemanė, kad tai, ką darau, yra darbas. Būna, išlydi mane pro duris su kameromis dar neprašvitus ir linki – pasimėgauk! O aš ištverminga, ir mėgaujuosi nenuilsdama keliolika valandų iš eilės. Ir namo parsinešu visus savo ilgų dienų įkvėpimus.

Jei tik turiu galimybę, išsiruošdama į tolimą fotografinę kelionę, imu į asistentus kurį vaiką. Sūnus Nojus lydėjo mane Indijoje, Graikijoje, dukra Viola šią vasarą vyks drauge fotografuoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Man atrodo, kad mano vaikų gyvenimas įdomus. Manosios fotoistorijos ir jų vaizduotę plečia, ir naujų kraštų leidžia pamatyti, ir įkvepiančių žmonių sutikti.

Galbūt vaikai taip pat žavisi fotografija?

Manau, jie dar neatrado fotografinio matymo. Kai kuris iš jų nerūpestingai nusitaiko į ką nors su telefono kamera, man net šiek tiek skauda. Tikiu, jei jau fiksuoji fotografinę akimirką, tą verta daryti tik mylinčia akimi, išjaučiant spalvų ir formų harmoniją.

Kada pati atradote fotografiją?

Mūsų namuose fotografija visada buvo. Mano tėvelis labai mėgo metrikuoti, kolekcionuoti metraštinius prisiminimus, kurti šeimynines ritualines fotografijas. Tėtis fotografuodavo su juostiniu fotoaparatu ir mudu užsidarę tamsiame kambaryje ryškindavome juostas. Po to fotografijos džiūdavo namuose išdėliotos ant kilimo. Tad ši tradicija atėjo iš vaikystės, bet nemaniau, kad tai galėtų tapti ir mano darbu.

Nuo mažens daug keliaudavau, kurdavau albumus, į kuriuos rašydavau kelionių patirtis ir klijuodavau fotografijas. Svaičiodavau, kad galėčiau ne tik savo istorijas fotografuoti, rašyti dienoraščius, bet ir kitų žmonių, – keliauti su jais, kalbinti ir aprašinėti jų įspūdžius, fotografuoti. Tais laikais atrodė nerealu, o dabar beveik taip ir yra.

Juk viskas gyvenime vyksta ne šiaip sau. Ir mano studijos, regis, visai nesusijusios su fotografija, tačiau yra tikrasis mano fotografijų pamatas. Aš studijavau istoriją. Istorija man nėra tik datų ir vardų kratinys, tai – paralelės, persiliejančios skirtingos gijos tiek plačiąja prasme, tiek asmeniniame žmogaus gyvenime. Istorinio pasakojimo mano fotografijose labai daug.

Kitos mano studijos – psichologijos. Kas atsitinka bendraujant, kad mintys ima tekėti srautu, aš dorai nežinau, bet tikrai žinau, kad tarp žmonių yra energiniai mainai. Viskas, ko mes gyvenime prisipildome, išsilieja mūsų darbuose.

Kai manęs prašo fotografijos pamokų, aš sakau, kad visai nebūtina su manimi aiškintis fotoaparato vidurius. Reikia tik semtis įkvėpimų, lavinti harmonijos pojūtį, pačiam nuolat pildytis, kad būtų ką išlieti fotografijose.

Sidebar placeholder