Ministro atgaiva – aikštėje: atskleidė, kas iš parlamentarų geriausi krepšininkai
Buvęs Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinis V. Sinkevičius su sportu nesiskyrė ir 2009–2012 m. studijuodamas Velso Aberistvito universitete, kur įgijo ekonomikos ir tarptautinių santykių bakalaurą, ir 2012–2013 m. besimokydamas Olandijos Mastrichto universitete, čia gavęs Europos politikos magistro laipsnį, ir 2013–2014 m. dirbdamas JAV Vašingtono Europos analizės centre projektų vadovų padėjėju.
„Žaidžiau Olandijos antrojoje krepšinio lygoje, Velse atstovavau studentų krepšinio rinktinei. Buvo sudėtinga: daug treniruočių, varžybų, reikėjo daug dėmesio skirti mokslui. Pavargau nuo krepšinio. Amerikoje, žaisdamas futbolą, nusitraukiau kelio raiščius, buvau priverstas padaryti poros metų pertrauką. Įplyšo ir kelio sąnario meniskas. Nuo tada jau niekada nebegrįžau net į panašų lygį. Pasikeitė greičiai, šoklumas.
Krepšinį žaidžiu iki šių dienų, nes gyvenu Lietuvoje, kur visi šiek tiek turi mokėti žaisti (šypsosi). Krepšinis yra mūsų kraujyje“, – įsitikinęs V. Sinkevičius.
Vilniuje baigęs Salomėjos Nėries gimnaziją politikas dabar nuolat dalyvauja tradiciniame krepšinio turnyre „Salama“.
„Salomėjos Nėries gimnazijoje mokiausi nuo devintos klasės. Mano moksleiviška branda prabėgo šioje mokykloje ir labai džiaugiuosi tuo laiku, praleistu joje. Buvo puikus metas, tad visada malonu sugrįžti į mokyklą“, – neslėpė ministras.
– Jūsų buvę kūno kultūros mokytojai Kazimieras Kuprys ir Egidijus Karalius jus prisimena kaip ypač aktyvų gimnazijos mokinių prezidentą. Tad energijos ir entuziazmo jums tikrai netrūko?
– Stengdavausi būti aktyvus, dalyvauti įvairiose varžybose. Gal pusmetį lankiau Vilniaus krepšinio mokyklą, bet realiai viskas vykdavo mokyklos sporto salėje. Kai tik būdavo laisvo laiko, visada ateidavau į salę sportuoti. Kūno kultūros mokytojai mane įleisdavo, galėdavau žaisti, kiek tik norėdavau.
Mėgau ir bėgioti 1000 m ir 3000 m distancijas. Vienais metais mūsų komanda laimėjo Vilniaus gimnazistų lengvosios atletikos bėgimo varžybas, kitąmet komandų įskaitoje buvome treti.
Patiko ne tik bėgioti, bet ir žaisti krepšinį, futbolą, šaudyti, nes Šaulių sąjungoje sekėsi gana neblogai.
Krepšinis ir futbolas man dabar pačios gražiausios sporto šakos, joms nėra jokios konkurencijos. Futbolą ir dabar žaidžiu Seimo komandoje, esu puolėjas.
– S. Nėries mokykloje buvo sustiprinta anglų kalba. Gavote gerus pagrindus?
– Ne tik anglų, bet ir lietuvių kalbos, istorijos. Mokykloje pasisekė su visais mokytojais, kurie mane mokė. Mokykla paliko puikų įspūdį ir visada džiaugiuosi, galėdamas į ją sugrįžti ir dalyvauti gimnaziją baigusių absolventų tradiciniame krepšinio turnyre „Salama“.
– Esate jauniausias Lietuvos ministras, jums tik 27-eri. Kaip sekasi tokiame atsakingame poste?
– Būna visokių dienų. Labiausiai orientuojuosi į rezultatą, stengiuosi vengti politinių intrigų, susikaupti ir dirbti. Ministro darbas iš tikrųjų yra ypač sudėtingas, ir tas posakis, kad ministro kėdė šilta – visiška netiesa.
– Ar dabar lieka laiko intensyviau pasportuoti?
– Laikas tapo dideliu deficitu. Jeigu niekur nebūnu išvykęs, antradieniais su Seimo komanda pažaidžiu krepšinį. Svarbiausias mano metų turnyras – „Salamos“ taurė. Kai tik būnu Lietuvoje, jame visada stengiuosi dalyvauti.
Šios varžybos man be galo patinka savo dvasia. Susirenka apie 16 komandų. Šiemet turnyrą laimėjo vyriausia ekipa, kurios nariai mokyklą baigė 1995–1996 metais. Aš su komandos draugais šiemet laimėjau bronzos medalį.
– Ar jaunystėje pamėgtas bėgimas dar nedingo iš jūsų gyvenimo?
– Anksčiau bėgiojau daugiau, esu įveikęs kelis pusmaratonius ir rengiausi maratonui. Tačiau tapau ministru ir mano pasirengimas baigėsi. Stengiuosi daugiau laiko praleisti su šeima. Tačiau, manau, atėjus vasarai ir esant galimybei, vėl pradėsiu bėgioti.
Ko gero, dabar už mane daugiau sportuoja mano žmona Kateryna. Ji dirba konsultante bendrovėje „Euromonitor International“ ir per pietų pertraukas stengiasi nueiti į sporto klubą. Auginame ir poros metukų sūnelį, bet jis pats pasirinks, ar sportuoti, ar ne.
– Krepšinį žaidžiate ir Seimo komandoje. Koks jos pajėgumas?
– Komanda tikrai nebloga. Gerai žaidžia Kęstutis Mažeika, Ramūnas Karbauskis, Virgilijus Alekna, Andrius Kupčinskas.
Buvome pakviesti dalyvauti Regionų krepšinio lygos „Žvaigždžių dienos“ renginyje Radviliškyje, gerai pasižaidėme. Kur tik mūsų Seimo krepšinio komandą pakviečia, ten mes ir važiuojame. Tai būna puiki pramoga ir mums, ir žiūrovams, galintiems pamatyti, kad Seimo nariai ne tik sėdi salėje ir balsuoja ar per televiziją kalba apie rimtus ir nerimtus dalykus, bet ir žaidžia krepšinį.
– Ar patinka tik laimėti, mokotės iš pralaimėjimų?
– Stengiamės mokytis, bet turbūt 25 proc., o 75 proc. keikiamės. Taip jau yra, kai nesame profesionalai (šypsosi).
– Kuriai Lietuvos krepšinio komandai jaučiate didžiausias simpatijas?
– Kauno „Žalgiriui“. Juo žaviuosi dar nuo vaikystės, kai 1996–1997 m. pradėjau žaisti krepšinį, o „Žalgiris“ buvo ant bangos. Laimėjo Europos taurę, Eurolygą. Tad meilė šiai komandai įsiskiepijo savaime.
Tarptautiniuose turnyruose palaikau ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipą, džiaugiuosi vykstančiais jos pokyčiais. Komanda tapo daug modernesnė, smagu ateiti į „Siemens“ areną ir stebėti vilniečių rungtynes, sirgti už juos.
– Kuris dabartinis Lietuvos krepšininkas labiausiai patinka?
– Patinka žaidėjai, kurie išsiskiria stipriu charakteriu, sunkiai dirba ir pasiekia gerų rezultatų. Šiandien mane ypač džiugina Domantas Sabonis. Tikrai džiaugiuosi, kaip jis nuoširdžiai dirba ir rezultatyviai rungtyniauja. Šiek tiek gaila dėl Mindaugo Kuzminsko, jis taip pat yra mano vienas mėgstamiausių žaidėjų.
– Kurį Lietuvos sportininką laikote geriausiu per visą mūsų šalies sporto istoriją?
– Arvydą Sabonį, jo laimėjimai fantastiški. Jau tai, kad jis būdamas 40-ies grįžo į „Žalgirį“ ir tapo naudingiausiu Eurolygos žaidėju, – kažkas nepakartojamo.
Puikus sportininkas ir mano dabartinis kolega Seime Virgilijus Alekna. Labai myliu ir Rūtą Meilutytę. Man visą laiką atrodė, kad greitai plaukiantys, bėgantys ar dar ką nors darantys 15-mečiai gali išaugti tik supervalstybėse, kaip Kinija ar JAV. Kai mačiau R. Meilutytę, dalyvaujančią Londono olimpinėse žaidynėse ir siekiančią medalio, užvaldė fantastiškas jausmas.
Nuo to laiko labai myliu Rūtą ir, nesvarbu, kokių ji dabar pasiekia rezultatų, sportininkė tikrai atliko žygdarbį olimpiadoje, pakartojo Linos Kačiušytės laimėjimą.
Džiaugiuosi ir mūsų penkiakovininkų laimėjimais.
– Ką manote apie Lietuvos sporto sistemos pertvarką?
– Labai atsargiai žiūriu ir bijau, kad ji nepakenktų mūsų sportininkams. Lietuvoje sportas tikrai trapus, nors kai kurios sporto šakos ir pasiekia gerų rezultatų. Man ypač gaila, kad tarpusavyje nesutaria Kūno kultūros ir sporto departamentas bei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Nuo to kenčia tik sportininkai ir valstybės prestižas. Abi organizacijos turėtų rasti sutarimą, vienytis.
– Ar Lietuva turės gerą stadioną?
– Manau, kad tikrai turės. Ar Vilniuje, ar Kaune – matysime. Labai gaila, kad biurokratija skandina mūsų planus turėti stadioną. Turbūt nerasite politiko, kuris pasakytų, kad jo nereikia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą